Reikia ginkluotis ir grąsinti, „nes kitaip mūsų negerbs“. Jeigu apgaulingai siūlys pagarbų bendradarbiavimą, tai tik norėdami „vėl“ parklupdyti didingą deržavą ant kelių.
Karas plinta, Vladimiro Putino karų epocha Europos istorijoje greit sieks dvidešimtmetį. Deržavos laisvių lygmuo prilygsta Zimbabvei, bet vargšai rusai su tuo sutinka. Tokia jau specifinė civilizacija, su kuria esame kviečiami suartėti. Jie savo didybę regi baimėje, kurią gal pajėgia sukelti kitiems, o gal ne. Nugręš biudžeto skurlį iki sauso būvio, bet būtinai apsiskelbs turėsią dar baisesnių, dar beprasmiškesnių puolamųjų ginklų. Vperiod į balsavimą, nors „rinkimai“ jau įvyko, kai atrinko Aleksejų Navalną išmesti lauk.
Problema vis dėlto yra. Ji ta, kad nuolatinis deržavininkų šantažas (sunaikinsim pasaulį!) ir gąsdinimas gali išsprūsti iš rankų, pavirsti tikrove. Beprotis, turintis daugiau šautuvų, tad pajėgus iššaudyti normalų pasaulį kaip kokį Draučių kaimelį, liepto gale gali paslysti. Gal pernelyg susijaudinti. „Vojna vsio spišet“.
Nebent pasaulis tą akimirką nušaus beprotį jo supuvusio tilto gale. Antai Donaldas Trumpas patvitino, kad nušautų. Kai kurie mąstytojai tikisi, kad Kremliuje dar ne visi bepročiai.
Duok, Dieve.
