Dažnai stokojama tikrovės suvokimo. Istorinės tikrovės, konkrečių aplinkybių vaizdo.
Po pirmosios sovietinės 1940–1941 m. okupacijos, kuri pasižymėjo brutalia sovietizacija ir daugialypėmis smurto prieš Lietuvos gyventojus formomis, nevengiant nė sadistiško teroro, atėjo vokiečių, tad A.Hitlerio vadovaujamo Reicho, okupacija. Jos auka Lietuvoje, kaip ir kitose Vokietijos nacių kontroliuojamose šalyse, pirmiausia tapo žydai.
Naujieji okupantai, kaip ir ankstesnieji, nepripažino Lietuvos valstybės, tačiau leido veikti vietinei administracijai su jos prieškarinėmis, nesovietinėmis, struktūromis. Šias spėjo atkurti Laikinoji Vyriausybė. Jos buvo vis dėlto pavaldžios okupacinės Vokietijos karinei ir civilinei valdžioms, privalėjo vykdyti (ne visada vykdė) vokiečių komisarų įsakymus.
Padėtis buvo panaši į sovietų 1940–1941 m. ir vėl nuo 1944–1945 m. valdymą. Teisiškai turėtų būti ir analogiškai vertinama. Skirtumai – istorikų darbas. Ar vietinė administracija turėtų būti vienodai vadinama okupacinės valdžios kolaborantais – vokiškosios 1941–1944 m. ir SSRS 1940–1941 bei 1944–1990 m. laikotarpiais – tesusitaria, galų gale, istorikai ir teisininkai. Ir Reicho, ir SSRS (buvusių „socialistinių“ sąjungininkų) įsakymų vietiniai vykdytojai iš principo ir struktūriškai traktuotini vienodai – analogiškai, o kaip asmenys – pagal faktus. Be abejo, su žydšaudžiais buvo tvarkomasi greit; pavienių tebeieškoma ligi šiol, plečiamas kuo nors galimai prisidėjusių laukas. Paminklo žydų gelbėtojams vis dar nėra. O kitoje pusėje? „Partinis ir tarybinis aktyvas“, bent keliolika tūkstančių aktyvistų, greta raudonarmiečių ir NKVD pareigūnų trėmimų mėsmalėje niokojusių paprastus piliečius, dažnai kaimynus, ir jų gyvenimą, nė nemėgintas aiškintis ir registruoti. Gal nė nereikia. Mūsų nedraugas tik apsidžiaugtų, jei kas nors dabar siūlytų simetrinį vienų ir kitų kolaborantų traktavimą. Jonas Noreika ir kaimų seniūnai, be savo užduočių transliavę ir vokiečių okupacinės valdžios valią, perdavinėję potvarkius, ir vad. Vykdomųjų komitetų pirmininkai bei partkomų sekretoriai, transliavę engiančios „tarybų valdžios“ valią užsitęsusioje sovietų okupacijoje – kur čia pamatinis skirtumas?
Jeigu būti valdininku anomis okupacijų sąlygomis – kolaborantinis nusikaltimas, netgi baustinas, tai toli eisime.
Atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje nesirado fanatiškų užmačių apšaukti visus dirbusius sovietinėse valdymo, švietimo, sveikatos įstaigose, kolūkiuose ir gamyklose – privačių nė nebuvo! – urmu sovietiniais kolaborantais. Sveikas protas šį tą reiškė.
Kodėl dabar provokuojama?
Kontora dirba, be abejo.
Tikslas – visuotinė elektrifikacija.
