Jie atsakė: „Vieni – Jonu Krikštytoju, kiti – Eliju, treti – dar kuriuo iš pranašų.“
Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras jam atsakė: „Tu esi Mesijas.“ Tuomet Jėzus griežtai įsakė niekam apie jį nekalbėti.
Ir jis ėmė juos mokyti, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų. Jis tai kalbėjo visiškai atvirai.
Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė jį drausti. Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“
Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės. (Mk 8, 27–35)
Jėzus keliauja į Pilypo Cezarėjos kaimus, kai įvyksta dialogas tarp jo ir mokinių apie visais laikais vieną svarbiausių kiekvienam tikinčiajam ir netikinčiajam kylančių klausimų: „Kas tas Jėzus iš Nazareto?“.
Pilypo Cezarėja, kaip galima suprasti iš pačio Evangelijos ištraukos teksto, tėra savotiškas „kaimų regionas“, zona, esanti tais laikais geografiniu požiūriu gana toli nuo Jėzaus misijos finišo linijos – Jeruzalės. Sakau „finišo linijos“, kadangi šiame žodyje norisi sutalpinti ne vien jo mirties ant kryžiaus vietą, bet procesą, kuris susideda iš jo kančios, mirties ir galiausiai prisikėlimo.
„O jūs kuo mane laikote?“. Tai centrinis Evangelijos klausimas.
Kristaus misija prasideda ne sostinėje, o beveik visiškai pagoniškuose kaimuose. Turbūt todėl jis su savo mokiniais iš karto nori sudėlioti taškus ant „i“ ir išsiaiškinti pastarųjų lūkesčius: „O jūs kuo mane laikote?“. Tai centrinis Evangelijos klausimas, į kurį atsakyti visų vardu iniciatyvos imasi Petras, kaip tai dažniausiai ir nutinka: „Tu esi Mesijas“ (hebrajiškai „Mesijas“ išvertus į graikų reiškia „Kristus“, paraidžiui – „Pašvęstasis“).
Mokinio Mesijo koncepcija susijusi su galia, valdžia, politinės karalystės įkūrimu. Jėzus Mesijo funkciją sieja su nusižeminimu iki mirties, kuri vis dėlto nenugali, bet yra nugalėta prisikėlimo.
Jėzus priima tokį savo mokinio atsakymą ir tarsi pradeda aiškinti, ką tai reiškia: „kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų“. Tačiau Petro atsakyme ar netgi jo tikėjimo išpažinime galima įžvelgti tam tikrą dvilypumą Mesijo sampratoje, dėl ko Jėzus netgi nuveja jį „šalin“.
Mokinio Mesijo koncepcija susijusi su galia, valdžia, politinės karalystės įkūrimu. Jėzus Mesijo funkciją sieja su nusižeminimu iki mirties, kuri vis dėlto nenugali, bet yra nugalėta prisikėlimo. Tai gali ir, beveik neabejoju, daugeliui sukelia bent vidinį konfliktą, gali radikaliai pakeisti jo pasekėjų nuotaikas, ypač tų, kurie jau gyveno „artimųjų imperatoriui“ nuotaikomis.
„Tu turi tikėjimą, o aš turiu darbus. Parodyk man be darbų savo tikėjimą, o aš tau darbais parodysiu savo tikėjimą.“
Šis sekmadienis kiekvieną iš mūsų kviečia atsakyti sau į prieš porą tūkstantmečių iškeltą klausimą: „Kuo mane laikai, ko tikiesi, ko ieškai?“. Jėzus nėra imperatorius, pildantis materialius „saviškių“ norus... Jėzus yra tas, kuris žada amžinąjį gyvenimą Tėvo akivaizdoje tiems, kurie šiame gyvenime skelbia jo karalystę. Kaip ją skelbti, mums konkrečiai pasako apaštalas Jokūbas šiandien skaitomame savo laiške: „Tu turi tikėjimą, o aš turiu darbus. Parodyk man be darbų savo tikėjimą, o aš tau darbais parodysiu savo tikėjimą.“ Tikėjimas ir realybė, kurią kuriu, yra neatskiriami – tai ir yra skelbimas, garantuojantis priklausomybę Mesijo karalystei.
