Seniausia Vokietijos partija, bet gerokai apsilpusi po koalicijų su dešiniosiomis politinėmis jėgomis, suvažiavime sprendė, ar vėl Vokietiją valdys didžioji koalicija, vokiečių žurnalistų sutrumpintai vadinama GroKo (vok. Grosse Koalition). Ar Martinas Schulzas, nesėkmingai vadovavęs partijai praėjusio rudens rinkimuose, išliks toliau vokiečių socialdemokratų lyderis? Jo raginimui dėl koalicijos pralaimėjus, M.Schulzas savaime turėtų atsistatydinti.
Vokiečių žiniasklaida tikruoju nugalėtoju suvažiavime paskelbė ne Martiną Schulzą, bet daug žadantį ir jau kai kurių vadinamą galimai būsimą naują partijos vadovą Keviną Kuhnerį.
Po nuožmios įtikinėjimų bei diskusijų kovos, kurios rezultatų prieš dieną nedrįso nuspėti nė vienas rimtas politologas, nugalėjo didžiosios koalicijos šalininkai, gavę apie 80 balsų daugiau nei jos priešininkai. Socialdemokratų partijoje didžiausiu opozicionieriumi, stojusiu prieš partijos vadovybę, buvo jaunimo sąjungos vadovas Kevinas Kuhnertas (28 m.), ugningai raginęs balsuoti prieš M.Schulzo (64 m.) siūlomą politiką ir didžiosios koalicijos sudarymą. Vokiečių žiniasklaida tikruoju nugalėtoju suvažiavime paskelbė ne Martiną Schulzą, bet daug žadantį ir jau kai kurių vadinamą galimai būsimą naują partijos vadovą Keviną Kuhnerį.
Nors partijos vadovybė, siūliusi pradėti derybas su Angelos Merkel komanda, nežymiai ir laimėjo, bet daugiau kaip prieš šimtą dienų prasidėjusioms deryboms pabaigos nematyti net ir po šio socialdemokratų sprendimo. Reikalas tas, kad ir deryboms pasibaigus tarp socialdemokratų ir krikščionių demokratų, ir pasidalijus ministrų postus, socialdemokratai visuotiniu partijos narių balsavimu turės patvirtinti arba atmesti partijos vadovybės sprendimą. Demokratija aukščiau visko?
Tas sprendimas labai priklausys nuo to, kiek iš 440 tūkstančių socialdemokratų ateis prie savo partinių urnų. Kol kas daugiau kaip pusė palaiko sprendimą paremti Angelą Merkel, bet gerokai per 40 proc. palaiko jaunojo Kevino Kuhnerto mintį, jog socdemai turi likti opozicijoje ir smarkiai atsinaujinti, kad, anot jaunojo lyderio, iš politinio „nykštuko taptų didžiausia politine jėga Vokietijoje“.
Vokietijos politinis nestabilumas, kai nei Vyriausybė (kol kas laikina su sena kanclere), nei parlamentas (Bundestagas) negali dirbti visa jėga, kelia nerimą tiek šalyje, tiek užsienyje. Tokia padėtis erzina pačius vokiečius, kurie tradiciškai gerbia savo išrinktus politikus, o ypač kelia nerimą Vokietijos draugams Prancūzijoje, Nyderlanduose ir kitur. Jos politinis ir diplomatinis aktyvumas yra gerokai apsilpęs, iš Berlyno nesigirdi naujų idėjų dėl Europos Sąjungos ateities, visa Briuselio biurokratija laukia.
Kita vertus, vokiečių ekonomika, menkai priklausoma nuo politinių peripetijų, sėkmingai vystosi, bedarbių skaičius toks mažas, kad jau kalbama apie tai, jog kiekvienas vokietis gali rasti darbą savo šalyje. Minimalus valandinis uždarbis – daugiau nei devyni eurai. Įdomu, kodėl Lietuvoje niekas nekalba apie minimalų valandinį uždarbį? Gal todėl, kad jis gėdingai mažas?
Taigi, norom nenorom turim pripažinti, kad Angelos Merkel trys valdymo kadencijos ir 12-os metų didžioji koalicija (Krikščionys demokratai + Bavarijos krikščionių socialinė sąjunga + socialdemokratai) šalies ekonomikai tikrai nepakenkė, o dar labiau ją sustiprino.
Žinoma, Angelos Merkel politika pabėgėlių atžvilgiu, nors ir pelnė popiežiaus Pranciškaus ir tikrų (būtent tikrų, o ne oficialių) krikščionių pritarimą visame pasaulyje, pačioje Vokietijoje buvo sutikta nevienareikšmiškai. Ir visai neigiamai buvo įvertinta Lenkijoje, Vengrijoje, Čekijoje ir kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse, kurių visuomenės priešiškai žvelgia į svetimus ir nėra pasirengusios nei moraliai, nei materialiai – patys būdami skurdžiai – priimti tūkstančius pagalbos prašančių žmonių iš Afrikos ir Azijos.
Vis dėlto atrodo, kad ir pabėgėlių klausimas, kuris buvo pagrindinis, tiek derantis su laisvaisiais demokratais ir Žaliaisiais, tiek su socialdemokratais, palaipsniui sprendžiasi, apribojant jų įvažiavimą į šalį, o dalį jų, kurie apgaudinėjo pareigūnus, meluodami apie savo kilmės šalį, prievarta išsiunčiant atgal specialiais lėktuvų reisais.
Tačiau verta prisiminti, kad pabėgėliai smarkiai prisidėjo prie to, jog Vokietijoje kilo gana nemažas judėjimas, nukreiptas prieš pabėgėlius, o drauge už savo tiek krikščioniškos, tiek laicistinės kultūros bei kalbos didesnį vertinimą. Judėjimas virto rimta dešiniąja partija – Alternatyva Vokietijai. Ji Bundestage turi per 90-imt deputatų ir su kitomis opozicinėmis partijomis sudarys rimtą pasipriešinimą naujai koalicijai, jei tokia susikurs prieš Velykas, kaip teigia Krikščionių socialinės unijos pirmininkas Horstas Seehoferis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytautas Plečkaitis: Nepartiniai ne visada yra geriau už partinius ir atvirkščiai
