Tačiau socialdemokratai per šiuos rinkimus surinko aštuoniais procentais mažiau balsų, nei prieš ketverius metus ir jų pralaimėjimas tuo skaudesnis, kad jie nesėkmę patyrė vienoje iš labiausiai pramoninių vokiečių žemių. Per 50 metų tai tik antras Krikščionių demokratų laimėjimas šioje žemėje. Tuo pačiu Vokietijos krikščionys demokratai pratęsė pergalių seriją prieš tai laimėję rinkimus Saro ir Šlėzvigo-Holšteino žemių rinkimuose.
Šie rinkimai parodė, kad naujojo socialdemokratų partijos lyderio Martino Schulzo žvaigždė užgeso jai net nespėjus suspindėti, o socialdemokratų partija neišbrenda iš krizės net ir su nauju lyderiu. Paties M.Schulzo nuomone, šie rinkimų rezultatai, be jokios abejonės, turės įtakos rinkimams rudenį į šalies parlamentą.
Vokiečiai nenori pasiduoti populizmui bei radikalizmui, nes jie gerai prisimena istoriją, kai nacionalistinės, fašistinės utopijos bei nepakantumu kitaip mąstantiems grįstos idėjos buvo užvaldžiusios žmonių protus.
Angelos Merkel autoritetas, siūlantis Vokietijai, o iš dalies ir visai Europos Sąjungai, stabilumą bei ramybę, kaip niekada tvirtas. Daug kam iš vokiečių apžvalgininkų jau nekyla abejonių, kad rinkimus į visos šalies parlamentą – Bundestagą po keturių mėnesių laimės itin Europos populistų bei radikalų nemėgstama A.Merkel. Ji nebuvo aktyvi rinkimų kampanijos metu, bet ji buvo rami ir pasitikinti savimi ir savo partija. Skirtingai nei įsitempęs ir neramus dėl ateities socialdemokratų lyderis. Vokiečiai pasirinko ramybę ir stabilumą, o ne naują ir aktyvų M.Schulzą, kuris, žinoma, nėra blogesnis europietis už A.Merkel. Naujoje būsimoje Vokietijos vyriausybėje, kurią suformuos kanclerė A.Merkel, galime neabejoti, atsiras vietos ir socialdemokratų lyderiui.
Tačiau populistų ir radikalios dešinės Vokietijoje nurašyti negalima. Anksčiau tiek atskirose žemėse, tiek Vokietijos parlamente buvo penkios politinės jėgos: Krikščionys demokratai su savo sąjungininkais Krikščionių socialine unija Bavarijoje, Socialdemokratai, Liberalai, Žalieji ir Kairieji („Linke“). Pirmosios dvi ilgą laiką formavo politinę valdžią, prisijungdami silpnesnes: Liberalus ir Žaliuosius. Kairiųjų, kaip buvusios komunistinės politinės jėgos, vengė net socialdemokratai. Pastaruosius aštuonerius metus valdo dvi didžiausios partijos, sudarydamos didžiąją koaliciją: krikščionių demokratų ir socialdemokratų.
Dabar aiškėja, kad tiek atskirų žemių, tiek visos Vokietijos parlamente, atsiras labiau dešinioji partija nei krikščionys demokratai, kurie save įvardina kaip centro partiją. Tai nauja politinė jėga – „Alternatyva Vokietijai“ (vok. Alternative fuer Deutschland), atskilusi nuo krikščionių demokratų ir kritiškai vertinanti politinę Angelos Merkel politinę liniją, ypač emigrantų klausimu. Ji save vadina demokratine partija, pasisako prieš valdančiųjų partijų diktatą ir savivalę. „Alternatyva Vokietijai“ simpatizuoja prancūzų Nacionalinio fronto lyderei Marin Le Pen. Tačiau panašaus charizmatiško lyderio, kokius turi prancūzų, vengrų ar olandų populistai, vokiečiai kol kas neturi.
Šiaurės Reino-Vestfalijos parlamento rinkimuose „Alternatyva Vokietijai“ peržengė pereinamąją penkių procentų ribą, surinkdama daugiau kaip septynis procentus balsų. Panašių rezultatų ši politinė jėga pasiekė ir kitose Vokietijos žemėse. Todėl visiškai tikėtina, kad jos atstovai šių metų rudenį užims parlamentarų kėdes Bundestage ir prisijungs prie kitų opozicinių jėgų.
Retai kada atskiros žemės rinkimų rezultatams turi įtakos ne vietos piliečių reikalai, o globaliniai. Tačiau šį kartą Vokietijoje įvyko kitaip. Rinkėjai pasirinko seniai patikrintas centro jėgas ir jų ramią lyderę, kuri padarė klaidų, spręsdama emigracinės politikos klausimus, bet sugebėjo stabilizuoti padėtį, nuraminti gyventojus ir vėl pelnyti daugumos žmonių pasitikėjimą.
Anot vokiečio apžvalgininko Volkerioto Wagnerio, rinkimų Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės rezultatai yra visų pirma atsakas į Vokietiją supančius populistinius judėjimus. Atsakas į neramią geopolitinę situaciją Europoje ir pasaulyje, į „Brexitą“, į Donaldo Trumpo nenuspėjamumą, į radikalizmo padidėjimą Vengrijoje, Lenkijoje, Austrijoje.
Vokiečiai nenori pasiduoti populizmui bei radikalizmui, nes jie gerai prisimena istoriją, kai nacionalistinės, fašistinės utopijos bei nepakantumu kitaip mąstantiems grįstos idėjos buvo užvaldžiusios žmonių protus, sukėlė Antrąjį pasaulinį karą, išprovokavo holokaustą, masines žudynes ir paliko sugriautą Europą, kuriai atstatyti prireikė dešimtmečių.
Labiausiai vakarinėje vokiečių Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje buvo su nerimu stebimi prezidento rinkimai Prancūzijoje ir rinkimų rezultatas čia buvo tarsi parama ir simpatijos ir Prancūzijos naujam prezidentui, ir Angelai Merkel, ir jų bendram požiūriui į Europą ir į jos ateitį.
Anot vokiečių žiniasklaidos, jie gali didžiuotis, kad Vokietija jau 68 metai, skaičiuojant nuo Federacinės Vokietijos Respublikos įkūrimo 1949 m., gyvena demokratijos sąlygomis. Tai sensacija, nes tokio ilgo demokratijos gyvavimo vokiečių žemėje dar nebuvo.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytautas Plečkaitis: Rinkimų Prancūzijoje, Vokietijoje ir Lietuvoje pamokos