Apie „supuvusį kapitalistinį“ gyvenimą viešai šnekėta atvirkščiai – tik blogai. Tiesa, buvo dar „užsienio balsai“, kuriuos per didžiausius trukdymus mėgino klausytis kantriausieji ir užsispyrę, sovietine tiesa netikintys. Tai tie, kurie domėjosi, kas iš tikrųjų vyko realiame pasaulyje.
Laikai pasikeitė: tariami geriečiai tapo blogiečiais, o tariami blogiečiai pasidarė geriečiai. Jei anksčiau informacijos trūko, o faktai apie mūsų praeitį ir dabartį buvo slepiami ir sąmoningai iškraipomi, tai dabar informacinę erdvę užplūdo faktų bei interpretacijų gausa, o nepatyrusiam žmogui vis sunkiau susigaudyti, kas iš tikrųjų darosi Lietuvoje ir pasaulyje.
Tuo labiau, kad netikros tiesos arba geltonosios žurnalistikos bei propagandos – fake news tiražavimas ir jos skleidimas net iš aukščiausius postus užimančių valstybių vadovų lūpų bei juos aptarnaujančių viešųjų ryšių propagandistų, tapo kasdienybe.
Kaip niekada tapo svarbus tikėjimas autoritetais, sąžiningais bei principingais žurnalistais ir savo žodžio besilaikančiais politikais, tarnaujančiais tautai ir valstybei. Tokių šiandien reikia ieškoti su žiburiu viduryje baltos dienos. Kaip tai darė išminčius Diogenas senovės Atėnų turguje. Tikriems savo krašto piliečiams kaip kasdieninė duona yra reikalingos tikros žinios, o ne jų surogatas.
Tai aktualu tapo kalbant ir apie mūsų vidaus ir apie užsienio politiką. Pasidarė net neįdomu ir nuobodu, kad tarp Lietuvos politologų bei žurnalistų viešoje erdvėje, pavyzdžiui, Rusijos klausimais, neliko oponentų. Tik pritarimas oficialiai valdžios politikai, linksėjimas prezidentei ir užsienio reikalų ministrui. Nepritariantys oficialiai linijai tiesiog nekviečiami į tam tikras apžvalgines laidas. Beveik kaip Rusijoje.
Lietuva, berods Kęstučio Girniaus pavadinta, tapo vieno klausimo (t. y. – Rusijos) šalimi.
Lietuva, berods, Kęstučio Girniaus pavadinta, tapo vieno klausimo (t. y. – Rusijos) šalimi. Pridursiu nuo savęs – ir vieno atsakymo šalimi, nedarančia garbės lietuviškam politologijos mokslui, pasižyminčiam kitaminčių ignoravimu, dominuojant provincialiai žiniasklaidai, apsiribojančiai savo kiemo reikalais.
Dažni, mano galva, net per dažni, rašymai apie blogąją Rusiją, remiantis ne tiek savo šaltiniais, nes jų nė vieno neturime, o Vakarų žiniasklaidos agentūromis, rodo savotišką mūsų priklausymą rusiškai erdvei.
Toks priklausymas palieka mažiau dėmesio įvykiams Vakaruose, mūsų ateičiai Europos Sąjungoje ir pasaulio aktualijoms. Vakarų, o ypač JAV žiniasklaida, o ja sekdami ir mes, neretai demonizuojame V.Putiną ir pervertiname Rusijos galią.
Į tai atkreipė dėmesį Rusijos opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas, sakydamas, kad Vakarai per daug dėmesio skiria Putinui, kalbėdami apie Rusiją ir tokiu būdu „narkotizuoja Putino pasitenkinimą“. Britų ekspertas Rusijos klausimais Markas Galeotti teigia, kad V.Putinui patinka jam skiriamas Vakarų dėmesys, kai jis sutapatinamas su Rusija. Kai jis laikomas stiprios valstybės stipriu vadovu. Savaitraštis „Time“ net pripažino V.Putiną galingiausiu pasaulio žmogumi.
Tą patį daro ir Kremliui ištikima Rusijos propagandinė mašina, nevengianti parodyti neigiamas Rusijos puses, pvz., korupciją, biurokratijos savivalę, net balsavimo pažeidimus rinkimų metu. Tačiau ji niekada nekritikuoja „gero caro Putino“ ir neabejoja jo teisėtu išrinkimu.
Pasak lenkų „Polityka“ apžvalgininko Lukaszo Vojciko, tarp vakariečių intelektualų kyla nerimas, kad vakarų šalyse politinis autoritarinis rusiškas modelis randa atgarsį. Rusija, nepajėgianti išsivaduoti iš savo praeities ir susidoroti su ekonominiu nuosmukiu, kai kam tampa ateities modeliu. Bulgarų politologas Ivanas Krastevas neseniai paskelbė gana įdomią ir paradoksalią mintį: „Liberalūs Vakarai jau nesibaimina, kad Rusija valdys pasaulį. Vakarai baiminasi, kad visas pasaulis bus valdomas kaip Rusija“.
To iš tikrųjų reikia baimintis. Juk negalim nematyti, kad panašus ir net labiau korumpuotas, antidemokratinis režimas valdo Azerbaidžaną, su kuriuo flirtuoja Europos Sąjunga ir nuolaidžiai žiūri Lietuva, per daug nekritikavusi jo dėl akivaizdaus rinkimų farso ir šeimyninio valdymo, kai prezidento žmona yra ir šalies premjerė.
Vis labiau autoritarinė tampa NATO šalis Turkija, jau nekalbant apie Saudo Arabiją, „naują Lietuvos ir Vakarų pasaulio draugą“. Negalime nematyti autoritarizmo tendencijų kai kuriose ES valstybėse, tokiose kaip Vengrija ir Lenkija.
O ir Lietuvoje matant mūsų Seimo kasdienybę, asmeninius sąskaitų suvedinėjimus ir pastovius tariamų priešų demaskavimus, imi galvoti, ar mes jau taip toli esame nuo tų neapkenčiamų Rytų, ar tik mūsų valdžia su multimilijonieriais priešakyje nepanašėja į Rusiją?
Jei iš anksto žinome, kas teisus ir kas kaltas, kokios partijos šventos, o kokios pasmerktos, jei nepaisoma nekaltumo prezumpcijos? Jei visuomenei kyla klausimai, ar VSD rašo ataskaitas ieškodamas tiesos ir tikrai rūpinasi mūsų saugumu, ar tik vykdo kai kurių politikų užsakymus? Visa tai verčia susirūpinti mus visus ne tik Lietuvos demokratijos būkle, bet ir intelekto bei elementarios kultūros stygiumi. Be kurių demokratinė valstybė gyvuoti negali.
