 |
Lietuvos Konstitucijos 4 str. sako, kad „aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“.
Iš tikrųjų, mūsų piliečiai kas ketveri metai pastarąja teise naudojasi rinkdami Seimą ir savivaldos institucijas bei rinkdami penkeriems metams prezidentą.
Tačiau dalyvauti valdant savo šalį tiesiogiai, kaip numatyta mūsų Konstitucijoje, Lietuvos piliečiai praktiškai negali. Ant vienos rankos pirštų gali suskaičiuoti atvejus, kai mūsų piliečiai pasinaudojo tiesioginės demokratijos instrumentu – referendumu.
Pirmą kartą tai buvo 1992 metais, kai tauta balsavo už savo Konstituciją ir sovietų kariuomenės išvedimą, o antrą ir, regis, paskutinį, – kai buvo stojama į Europos Sąjungą. Kiti bandymai, kilę iš tautos gelmių, surengti referendumus, nepavyko jau pirmojoje stadijoje, nesurenkant didelio būtinų parašų referendumui skaičiaus.
Žinoma, viską, galima suversti ant tariamai „kvailos“ tautos pečių, kaip galvoja kai kurie Seimo ir Vyriausybės nariai, nepasitikintys savo tautos gebėjimu mąstyti.
Tačiau problema, matyt, yra rimtesnė. Atstovaujamoji valdžia nenori dalintis ta valdžia su tauta ar savivaldos bendruomene žemesniame lygmenyje. Todėl Referendumo įstatymas numato itin didelį rinkėjų parašų skaičių. Tiek tiesioginiam, tiek konsultaciniam referendumui surengti būtina surinkti net 10 proc. visų šalies gyventojų parašų. Tai 300 tūkst. parašų.
Kaip parodė 20 metų praktika, tai padaryti be centrinės valdžios paramos, agitacijos ir finansavimo tiesiog neįmanoma. Galima daryti išvadą, kad šis įstatymas yra ne skatinantis referendumus, o juos stabdantis ir trukdantis piliečių valiai išreikšti.
Pats žodis referendumas, kilęs iš lotynų k. „referendum“, – tai, kas turi būti pranešta. Tai labai prasmingas žodis. Tauta nori valdžiai kažką svarbaus pranešti, o valdžia visai nenori tautos balso girdėti. O juk būtent tauta yra mūsų valstybės suverenas, o ne valdžios institucija, laikinai tautos paskirta pareigas atlikti. Valdžioje esantys, tai dažnai pamiršta, ir priima įstatymus, ribojančius tautos valios išreiškimo galimybes.
Tauta nori valdžiai kažką svarbaus pranešti, o valdžia visai nenori tautos balso girdėti. O juk būtent tauta yra mūsų valstybės suverenas, o ne valdžios institucija, laikinai tautos paskirta pareigas atlikti.
Referendumų šalimi laikoma Šveicarija. Čia per metus įvairiame lygmenyje – valstybės, kantonų, miestų, bendruomenių (atitikmuo lietuviškoms seniūnijoms) surengiama apie šimtas referendumų. Jie vadinami Tautos balsavimu (vokiečių k.- Volksabsttimung).
Referendumai skirstomi į privalomus ir į patariamuosius. Privalomam referendumui surengti skiriama 18 mėnesių, tam reikia 100 tūkst. parašų.Pavyzdžiui, referendumas dėl draudimo prie mečečių statyti minaretus laimėjo ir tapo privaloma konstitucine norma.
Patariamajam referendumui surengti tereikia 50 tūkst. parašų. Pavyzdžiui, kai Šveicarijos vyriausybė nusprendė skirti naujoms ES šalims, įskaitant Lietuvai, milijardą frankų tiksliniams projektams įgyvendinti, dalis Šveicarijos piliečių pareikalavo fakultatyvaus referendumo.
Tačiau dauguma atėjusių balsuoti palaikė vyriausybės sprendimą ir jis įsigaliojo. Milijardas buvo skirtas ES naujokėms, kaip kompensacija už galimybę naudotis didesne rinka. O štai referendumas, siūlęs sumažinti šveicarų armiją, pralaimėjo ir armija liko tokio pat dydžio.
Prieš daugiau kaip 10 metų vykęs referendumas dėl atominių elektrinių statybos buvo palankus atominę energetiką vystančioms bendrovėms, kurios įtikino piliečius jos svarba bei saugumu. Nors tam priešinosi pats šveicarų energetikos ministras. Tačiau po avarijos Fukušimoje, šveicarai, kaip ir vokiečiai, nusprendė pamažu atsisakyti atominės energetikos, kaip pavojingos žmonių saugumui. Daugumos šveicarų nuomonė tam yra palanki.
Lietuvoje daugiau kalbama apie abstrakčią energetinę nepriklausomybę, nei apie tautos fizinį saugumą bei sugebėjimą suvaldyti atomą, įvykus nelaimei. Nuolat girdime, kad elementarios tvarkos ir finansų stinga uždaryti senąją jėgainę.
Nekalbant apie milijardines skolas, kurias teks mokėti vaikams ir anūkams. O gal jie nusipelno gyventi blogiau, kaip savaitgalį pajuokavo Juozas Erlickas.
Šveicarai, ir ne tik jie, gerai žino, kad referendumai yra ypač efektyvi priemonė ir galimybė ne parlamentinei opozicijai pareikšti savo valią ir esant daugumos palaikymui, net priimti sprendimus. Pas mus kol kas apie tai tegalima svajoti ir siekti, kad piliečių balsas būtų išgirstas.
Referendumai tampa vis labiau populiaresni JAV valstijose vietos problemoms spręsti. Referendumo įstatymas galioja 24 JAV valstijose ir ne viename milijoninių miestų. Ten per metus, skaičiuojant nuo XXI a. pradžios, surengiama vidutiniškai apie 200 referendumų.
Airiai net dėl ES fiskalinės sutarties priėmimo surengė referendumą. Jų valdžia nepabijojo išgirsti tautos balso. Ir tauta pritarė, nes tauta nėra kvailesnė už valdžią. Gal net protingesnė. Lietuvoje šią sutartį tvirtins Seimas. Ar jis tikrai protingesnis už tautą?
Kodėl vilniečiai, pavyzdžiui, negalėtų referendumu nuspręsti, ar jų miestui reikia metro, ar tramvajaus? Ar reikia naujos paveikslų galerijos? Jei taip, tai kas už ją mokės? Juk viskas turi savo kainą. Tačiau, ar miesto valdžia nori tai žinoti? Ar yra įstatymas, leidžiantis tai daryti, ir ar tas įstatymas realiai veikia gyvenime?
Manyčiau, kad Seimui derėtų gerokai pataisyti mūsų Referendumo įstatymą ir ne tik jį. Būtina skatinti Lietuvos piliečius daugiau tiesiogiai dalyvauti visos valstybės ir savivaldos reikaluose, kaip to reikalauja mūsų Konstitucija ir kaip to reikalauja aktyvios, atsakingos, pilietinės visuomenės kūrimas.
Priešingu atveju, sava valdžia gali tapti didžiausiu piliečių priešu, o gatvė – aukščiausiu teismu.
