Kai kur ji stipresnė, kai kur jos visai nesijaučia. Krizės apimtoje Graikijoje rinkimus laimėjo euro zonos ir ES šalininkai. Tačiau buvęs Italijos premjeras S.Berlusconi į parlamento rinkimus žada eiti su šūkiu – grąžinkime Italijai lirą.
Sėkmingai besitvarkančiuose Nyderlanduose trečioji pagal dydį dešinioji G.Wilderso partija jau pasisako ne tik prieš islamo išpažintojus, bet ir prieš ES ir eurą. Ispanijoje atsiranda politikų, norinčių sugrąžinti pesetą. Britų premjeras D.Cameronas, nors nėra linkęs išstoti iš ES, kalbėdamas partijos euroskeptikams, kad „dabar ne laikas“, yra kategoriškai prieš didesnę ES šalių integraciją. Kita vertus, jis, tarsi būtų tik stebėtojas, ragina stiprinti euro zoną.
Britai neslepia, kad jie norėtų daugiau iš ES gauti, nei jai duoti. Bėda ta, kad duodančių mažėja, norinčių daugiau gauti – didėja. Britų spaudai taip pat nestinga skepticizmo dėl ES. Ypač ją nervina tvirta Vokietijos kanclerės pozicija. Žurnalo „New Statesman“ viršelis neseniai puikavosi antrašte „Europe‘ s most dangerous leader“ (grėsmingiausias Europos vadovas) su A. Merkel karikatūra, kaltinančia ją stumiant Europą į naują depresiją.
Kita vyraujanti tendencija yra priešinga ir kur kas įtakingesnė. Daug žinomų vokiečių ir prancūzų politikų , įskaitant dabar valdžioje esančius vokiečių krikščionis demokratus ir prancūzų socialistus, taip pat ilgametį Liuksemburgo premjerą ir Eurogrupės pirmininką J.C.Junckerą yra ne tik už euro zonos išsaugojimą bei jos sustiprinimą, bet ir dar didesnę ES šalių integraciją. Žinoma, pirmiausia tų šalių, kurios jau turi eurą.
Vokiečių spaudoje jos atvirai vadinamos pirmojo greičio Europos valstybėmis. Iš Baltijos šalių tai tinka tik Estijai, turinčiai puikiai besitvarkančią kaimynę Suomiją, darančią, mano galva, pozityvią įtaką dabartinio proeuropietiško estų mentaliteto formavimui. Nors didelio skirtumo tarp estų ir kitų Baltijos valstybių nėra, Estija važiuoja Europos Sąjungos traukinyje pirmąja klase, kur už bilietą tenka mokėti brangiau.
Vokiečių spaudoje jau seniai verda ginčai dėl Jungtinių Europos Valstijų idėjos. Politinės kultūros žurnale „Cicero“ net diskutuojama apie tai, ar tautinės valstybės neišsisėmė? („ Der Nationalstaat hat fast ausgedient“, 2012 m. gegužė ). Turima galvoje pirmiausia Prancūzija ir Vokietija. Būtent jos ir gali tapti Europos valstijų kūrimo ašimi.
Krizės iškelia ir padeda spręsti klausimus, kurie tik nedrąsiai gvildenami stabiliu laikotarpiu.
Valstybės, o juo labiau imperijos, ne visada buvo tautinės. Tai tinka kalbant apie Romos ir D. Britanijos imperijas, tai tinka ir JAV. Net 16 procentų Vokietijos gyventojų šiandien turi emigracines šaknis, o Prancūzijoje, Nyderlanduose ir Didžiojoje Britanijoje – dar daugiau. Todėl toks aktualus Europos futbolo čempionate nuolat skambėjęs šūkis „Respect diversity“ – gerbk įvairovę.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje lietuviai nesudarė daugumos. Tarp XVI-XVIII a. LDK didikų vyravo jau ne lietuviškos, o rusinų pavardės. LDK buvo daugiatautė ir daugelio kultūrų šalis. Tokia daugiatautė LDK išsilaikė istorijoje keletą šimtmečių, o prieškario tautinė valstybė teišgyveno vos 20 metų.
Tačiau pati tauta, sparčiai emigruodama ir mažai gimdydama daugiausia lems, kur mes nueisime ir kokiais tapsime.
Dabartinė Lietuva tarsi tęsdama LDK (tuo labai tenka abejoti) ir tautinės valstybės tradiciją, turi būti pasirengusi ir naujoms europinėms tendencijoms, kurios norom nenorom keis mūsų tautos mentalitetą. Nuo mūsų kultūrinio, ekonominio ir politikos elito priklausys, kuria kryptimi. Tačiau pati tauta, sparčiai emigruodama ir mažai gimdydama daugiausia lems, kur mes nueisime ir kokiais tapsime.
Euro integracinę tendenciją ryškiai atspindi vieno žinomiausių vokiečių politiko, tapusio ministru dar valdant kancleriui Helmutui Kohliui, Wolfgango Schauble‘es interviu savaitraščiui „Spiegel“ sakoma: „Geri sprendimai reikalauja laiko“.
Dabartinis vokiečių finansų ministras, anksčiau buvęs vidaus reikalų, mano, kad taip smarkiai globalizuotame pasaulyje, atsisakymas bendros europinės rinkos, sugrįžimas prie atskirų valiutų, prie muitų ir vizų režimo tarp Europos valstybių, ko siekia nacionalistai, būtų visiškas absurdas.
Priešingai. Norint Europos šalims sėkmingai konkuruoti pasaulyje su JAV, Kinija, Indija ar Brazilija ir kelti savo šalių gerovę, reikalinga ne tik bendra valiuta, bet ir bendra fiskalinė ES šalių politika. Ji gali būti sėkminga, jei busž paremta politine valia.
Anot W.Schauble‘s, norėdama išlikti konkurencinga, ES privalo keistis. Tokiapraktika, kuri galioja iki šiol, jog viena ES šalis gali blokuoti visų kitų priimtą sprendimą , negali būti ilgai toleruojama. Pamažu turėtų atsirasti politinis
junginys, panašus į JAV, bet tuo pat metu – ir skirtingas nuo JAV. Nes Europa niekada neatsisakys savo daugiakultūriškumo.
Tačiau visiškai įmanoma, kad ES turės vieną finansų ministrą, kuriam kiti ES šalių, turinčių eurą, ministrai turės paklusti, vykdydami savo biudžeto įsipareigojimus. Kartu ir gaudami kreditus bei paramą iš vieno ES biudžeto. Žinoma, jeigu šalys norės būti vienoje stiprioje Europoje, o ne jos periferijoje, blaškomos politinių bei ekonominių audrų.
Vokiečių ministro nuomone, ES taip pat turi būti vieningai atstovaujama užsienio politikos ir saugumo srityse, visuotinai turėtų būti renkamas ES prezidentas ir parlamentas.
ES parlamentas net neturi įstatymų iniciatyvos teisės. Iniciatyva ateina iš komisijų. Tai visiškas demokratinis nonsensas. Nei Vokietija, nei Lietuva, pavyzdžiui, J.M.Barosso Europos komisijos prezidentu nerinko. Jis buvo paskirtas susitarimų tarp valstybių dėka, kaip ir kitų komisijų pirmininkai, deleguoti savo valstybių premjerų. Būsimas ES parlamentas galėtų būti panašus į dabartinį JAV Senatą.
Žinoma, tokie galimi pokyčiai Europos Sąjungoje pareikalaus tautų apsisprendimo,referendumų ir suverenių šalių konstitucijų pakeitimų. Tai užtruks, galbūt, ne vienus metus. Matyt, ne visos ES šalys suspės su spartesniais integracijos tempais ir ne visos norės perduoti dalį savo teisių Briuseliui.
Tokiai Europos integracijos stiprinimo tendencijai iš esmės pritaria didžiausi Europos šalių pramonininkai, bankų akcininkai, verslo ir finansinis elitas, kuriam europietišką produkciją tenka pristatyti pasauliui ir su juo konkuruoti. Didžiosios ir mažosios Europos šalys savo ūkio integracijos dėka kol kas sėkmingai atsilaiko prieš kylančias Azijos ekonomikas.
Tačiau jų demografinės tendencijos yra mirtis Europai. Šiuo metu europiečiai sudaro tik 7,2 proc. pasaulio gyventojų, o 2060 m. europiečiai sudarys vos 5,3 proc. planetos žmonių. Tik dar didesnė integracija Europai gali garantuoti vietą po saule su tokia demografine tendencija.
Europiečiai sudaro tik 7,2 proc. pasaulio gyventojų.
Kokį kelią pasirinks Lietuva? Ar jos nauja karta, vis labiau įsitvirtinanti šalies ekonomikoje, rinksis spartesnės integracijos kelią, didesnę gerovę savo vaikams= ar daugiau izoliuosis, bandys sugrįžti į praeitį ir automatiškai links prie mažiau išsivysčiusių Rytų valstybių?
Manau, kad jie pasirinks teisingą kelią ir kurs modernią , demokratišką, europinę valstybę, kuri, esant būtinybei, nuspręs prisijungti prie Jungtinių Europos Valstijų, jei tokios susikurs.
