Ar tai jai pavyks, sunku pasakyti, nes tiek jos partija, tiek ir jos koaliciniai sąjungininkai yra gerokai pavargę nuo jos valdymo, jos politikos klaidų, kurias daugelis vokiečių linkę jai atleisti. Tačiau centro dešiniosios ir centro partijų, kurioms save priskiria A.Merkel, politinis elitas mano, kad tolesnis jos buvimas valdžioje menkina pačios partijos CDU galimybes tiek būsimuose šalies parlamento rinkimuose, tiek Vokietijos federacijos žemių rinkimuose.
Būtent todėl jau minimos ir plačiai aptarinėjamos vokiečių žiniasklaidoje kelios galimų kandidatų į partijos pirmininkus, o tuo pačiu ir į būsimus kanclerius, pavardės. Tarp jų favoritu laikomas A.Merkel varžovas, patyręs politikas, buvęs ES parlamento narys, turintis 15 metų stažą Bundestage, CDU – CSU frakcijos pirmininkas, teisininkas iš CDU dešiniojo centro sparno Friedrichas Merzas ( 63 m.)
Yra minimas ir žymiai jaunesnis kandidatas Jensas Spahnas (37 m.) dabartinis sveikatos ministras, turintis 16 metų stažą parlamento narys, anksčiau užėmęs finansų sekretoriaus pareigas. Ambicingas, garbės siekiantis, mokantis save pateikti visuomenei politikas, glaudžių santykių su JAV šalininkas. A.Merkel, matyt, pasisakytų už dabartinę CDU generalinę sekretorę A.Kramp–Karenbauer (55 m.), kurią ji pati šiemet pasiūlė į partijos generalinės sekretorės postą. Kandidate į kancleres taip pat minima A.Merkel artima partietė, maitinimo ir žemės ūkio ministrė J.Kloeckner (46 m.)
Po paskelbimo trauktis, deja, menksta A.Merkel galimybės efektyviai vykdyti Vokietijos užsienio politiką, atstovauti vokiečių interesams pasaulyje ir tuo pačiu neformaliai vadovauti Europos Sąjungai, nors plika akimi to nematyti. Tiesiogiai Vokietijos užsienio politikai vadovauja užsienio reikalų ministras, o šaliai užsienyje atstovauja prezidentas – jie abu yra socialdemokratai, bet realią užsienio politiką vykdo kanclerė A.Merkel, kurios komanda sprendžia esminius užsienio politikos klausimus.
Po paskelbimo trauktis, deja, menksta A.Merkel galimybės efektyviai vykdyti Vokietijos užsienio politiką, atstovauti vokiečių interesams pasaulyje ir tuo pačiu neformaliai vadovauti Europos Sąjungai, nors plika akimi to nematyti.
Lietuvoje yra šiek tiek kitaip: realią užsienio politiką vykdo prezidentė, o techninį darbą atlieka užsienio reikalų ministro vadovaujama UR ministerija. Tiesa, kai kada į užsienio politikos barus pavyksta įsiterpti ir premjerui.
Vokiečių ir užsienio politikai bei apžvalgininkai daugeliu atvejų teigiamai ir pagarbiai atsiliepė apie A.Merkel pasitraukimą, pabrėždami jos autoritetą, kompetenciją, principingumą ir begalinį darbštumą rūpinantis tiek Vokietijos, tiek ir Europos Sąjungos reikalais. Su didele pagarba A.Merkel palydi Prancūzijos prezidentas E.Macronas, nesugebėjęs pakeisti A.Merkel lyderystės Europos Sąjungoje. Lenkijos įtakingas dienraštis „Rzeczpospolita“, kurį sunku apkaltinti provokiškumu, replikavo A.Merkel kritikams, kad A.Merkel pasitraukimu iš aktyvios politikos „gali džiaugtis tik Maskva“.
Tačiau piktdžiugauja ne tik Maskva, bet ir euroskeptikai Lietuvoje ir kai kuriose kitose šalyse, priešiškai nusiteikę prieš Europos Sąjungą ir matydami A.Merkel pasitraukime galimą Europos Sąjungos susilpnėjimą. Savotiškai į A.Merkel pasitraukimą reagavo Baltieji rūmai, paskelbdami, kad tai Vokietijos vidaus reikalas, neradę nė vieno gero žodžio didžiausios JAV sąjungininkės Europoje lyderei.
Beje, nedera pamiršti, kad Lietuva daug laimėjo dėka aktyvios A.Merkel politikos Baltijos šalyse. Ne be A.Merkel pastangų Lietuvoje yra dislokuotos vokiečių karinės pajėgos, suteikiančios mūsų kraštui didesnes saugumo garantijas.
Nedera pamiršti, kad Lietuva daug laimėjo dėka aktyvios A.Merkel politikos Baltijos šalyse. Ne be A.Merkel pastangų Lietuvoje yra dislokuotos vokiečių karinės pajėgos, suteikiančios mūsų kraštui didesnes saugumo garantijas.
Įdomu tai, kad Lenkijos premjeras ir užsienio reikalų ministras, neretai naudojantys vidaus politikoje antivokiškumo kortą, rado reikalą pabrėžti A.Merkel nuopelnus Europai, jos talentą derėtis ne tik su draugais, bet ir su priešais, A.Merkel principingą poziciją dėl sankcijų Rusijai ir smerkiant agresyvią rusų politiką Ukrainos atžvilgiu. Tuo pačiu pabrėždami tiek A.Merkel politikos pragmatiškumą bei gebėjimą ieškoti kompromisų sudėtingiausiose situacijose.
Tai akivaizdžiai matėsi, kai A.Merkel praėjusią savaitę po dviejų metų pertraukos lankėsi Kijeve. Ji pabrėžė Vokietijos palaikymą Ukrainai, bet ir nepagailėjo kritikos Ukrainos valdžiai dėl didžiulės korupcijos šalyje.
Tą pačią dieną Maskvoje lankėsi įtakinga Vokietijos pramonininkų delegacija, atstovaudama stambiausioms vokiečių korporacijoms, pradedant „Volkswagen“ ir baigiant „Siemens“ vadovais. Juos priėmė Rusijos prezidentas V.Putinas, kuris sveikindamas vokiečių pramonininkus džiaugėsi didėjančia prekių apyvarta tarp abiejų šalių. Vokiečių politikams netrukdo glaudūs jų pramonininkų ryšiai su Kremliumi, ypač tuomet kai keliami dirbtiniai sunkumai iš Jungtinių Valstijų prezidento pusės.
Vokietijos užsienio politikos pragmatizmas santykiuose su Rusija yra akivaizdus ir dėl dujotekio „Nord Stream 2“, kuris pradėtas tiesti Baltijos jūros dugnu, aplenkiant Ukrainą ir Lenkiją ir tuo sukeliant šių ir kitų šalių, tame tarpe ir Baltijos valstybių bei JAV, nepasitenkinimą. A.Merkel ramino Ukrainą ir savo sąjungininkes NATO, kad vokiečiai greit pasistatys terminalą ir galės priimti dujas ne tik iš Rusijos, bet ir skalūnines dujas iš JAV ir kitų šalių. O kol kas vokiečiai vykdys tokią politiką, kuri labiausiai atitinka jos verslo ir jos ūkio apskritai interesus.
Savaitės pabaigoje A.Merkel pabuvojo Lenkijoje, tikėdamasi įtikinti Varšuvą pasirašyti Jungtinių Tautų peršamą sutartį dėl bendros pabėgėlių politikos. Tačiau Varšuva šiuo klausimu Vokietijos neparėmė, sakydama, kad ji vykdo suverenią politiką pabėgėlių klausimu. Taip, beje, pasielgė ir Austrija bei Vengrija.
Lenkijos premjeras M.Marowieckis susitikime su A.Merkel nekėlė vokiečiams skaudaus reparacijų klausimo, nors visai neseniai ir jis, ir prezidentas A.Duda atvirai skelbė, kad vokiečiai privalo sumokėti apie 700 milijardų eurų reparacijų Lenkijai dėl padarytos milžiniškos žalos Antrojo pasaulinio karo metais, kai ypač nukentėjo Varšuva, kone sulyginta su žeme po nepavykusio Varšuvos sukilimo prieš nacių kariuomenę.
1954 m. komunistinė Lenkija, kurią ši lenkų valdžia laiko neteisėta ir kuri tuo metu iš esmės buvo valdoma Sovietų Sąjungos, atsisakė reparacijų iš Vokietijos. Matyt, ir todėl, kad prie Lenkijos buvo prijungtos Vokietijos rytinės žemės, iš kurių į vakarus pasitraukė apie 17 milijonų Vokietijos piliečių, palikę savo nekilnojamąjį turtą Lenkijai.
Kita vertus, dalis vokiečių istorikų ir žiniasklaidos mano, kad Lenkija yra tiek daug nukentėjusi nuo savo vakarinio kaimyno, kad reparacijų klausimas yra keliamas teisėtai. Tačiau A.Merkel politika reparacijų klausimu nesikeičia ir, Vokietijos požiūriu, šis klausimas yra išspręstas. Ar reparacijų klausimas pasikeis po A.Merkel valdymo? Vargu bau. A.Merkel pragmatizmu grįsta, kaip, beje, ir JAV prezidento D.Trumpo, užsienio politika randa atgarsį vokiečių ir amerikiečių visuomenėse, nors jos dalies yra ir kritikuojama.
