Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Vytautas Plečkaitis: Didžiausi iššūkiai pasauliui ir Lietuvai

Šiuolaikiniam pasauliui gresia keturi „apokaliptiniai raiteliai“, galintys nusinešti pasaulį į prarają. Tai artėjanti klimato katastrofa, neprognozuojamos biogenetinių tyrimų pasekmės, klaidinga finansų rinkų savireguliacija ir vis didėjantis žmonių skaičius žemėje. Bent jau taip teigia garsus filosofas Slavojus Žižekas.
Vytautas Plečkaitis
Vytautas Plečkaitis / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

„Šiuolaikinis kapitalizmas artėja prie nulinio taško, nes kuo globalesnė tampa rinka, tuo pavojingesnės iškyla socialinio atskyrimo grėsmės. Todėl pasaulyje stiprėja dešinysis populizmas bei agresyvus nacionalizmas.

Europoje vyraujantis liberalus išglebimas, užuot ryžtingai kovojęs už savo vertybes bei europinio identiteto sustiprinimą, pasiduoda agresyviai musulmonų skleidžiamai subkultūrai. Europietiška tolerancija yra nepajėgi išsaugoti europietiškumo. Jam išsaugoti reikalinga jėga. Nenaikinanti, o save ginanti jėga“, „Spiegel“ žurnalui aiškino kairuolis filosofas.

Galima juodai pajuokauti, kad Lietuva nemenkai prisideda, spręsdama bent vieną iš keturių pasaulinių problemų: ji sėkmingai mažina savo gyventojų skaičių.

Jau prasidėjo trečias dešimtmetis, kai Lietuvoje žmonių daugiau miršta, nei gimsta, ir tai rodo, kad Lietuva arba išnyks, arba lietuvius čia pakeis kiti žmonės. Nuo  1989 m. iki 2011 m. Lietuvos gyventojų sumažėjo 17 proc., arba beveik 700 tūkstančių.

Švenčiant atkurtos Nepriklausomybės 25–metį, madinga lyginti Pirmąją Lietuvos Respubliką su Antrąja. Nepaisant didelės emigracijos, Pirmojoje Respublikoje gyventojų skaičius Lietuvoje nuo 1920 m iki 1939 m. padidėjo net 22 proc.

Tai skaudus priminimas kiekvienai valdžiai, kad Lietuva mažėja ir kad pagrindinis strateginis klausimas nebuvo ir nėra sprendžiamas iš esmės.

Lietuva labai mažai gali paveikti  globalius procesus, bet ji gali pasistengti juos suprasti ir planuoti savo šalies prioritetus, atsižvelgdama į globalių pasekmių poveikį mūsų valstybei.

Žinoma, Lietuva labai mažai gali paveikti  globalius procesus, bet ji gali pasistengti juos suprasti ir planuoti savo šalies prioritetus, atsižvelgdama į globalių pasekmių poveikį mūsų valstybei.

Be demografinio ir kitų S.Žižeko išvardintų „apokaliptinių raitelių“ poveikio, didelį vaidmenį mūsų valstybės ateičiai ir jos likimui vaidina geografinė padėtis. Jei savo tautos demografinę padėtį bent jau teoriškai mes galime reguliuoti, skatindami šeimų gausėjimą, tai savo valstybės geografijos mes pakeisti negalime, bent jau matomoje ateityje. Ne be reikalo Napoleonui Bonapartui priskiriami žodžiai: „Geografija – tai likimas.“

Viduramžiais mūsų tauta bandė keisti savo geografinį likimą, plėsdama valstybę į rytus ir kurdama LDK imperiją. Tuomet demografiniai klausimai Lietuvos valstybei nebuvo tokie aktualūs, kaip šiandien.

Nuo XVIII amžiaus mūsų tautos likimą koregavo ir Lietuvos geografinę padėtį vis labiau  keitė svetimi. Visą XIX amžių ir pusę XX a. Lietuva neegzistavo kaip valstybė. Tačiau atgimusi prieš 25 metus, ji tapo bent jau didesnė už prieškario Lietuvą.

Geografinis šalies faktorius ir palyginti ilgas istoriniu požiūriu svetimųjų dominavimas mūsų žemėje, be jokių abejonių, gerokai pakeitė mūsų mentalitetą.

Svetimųjų dominavimas lėmė per didelį nuolankumą aukščiausiai valdžiai, iškreiptą laisvės ir pareigos atsiradimą, perdėtą svetimųjų baimę, ypač jei tie svetimieji yra didesni už mus.

Svetimųjų dominavimas lėmė per didelį nuolankumą aukščiausiai valdžiai, iškreiptą laisvės ir pareigos atsiradimą, perdėtą svetimųjų baimę, ypač jei tie svetimieji yra didesni už mus. Nors kaip niekada turėtume jaustis saugūs ir bebaimiai, būdami NATO ir ES nariai.

Nesėkmingai kurtas komunistinis pasaulis sugriuvo. Socializmui sugrįžti nelemta. Pasaulis, anot S.Žižeko, atmetus Europą, kuri bando kurti gerovės valstybių konfederaciją, liko ir toliau bus dviejų polių pasaulis.

Viename poliuje yra JAV, kuriose „dominuoja brutalus liberalizmas“, o kitame poliuje yra azijinis kapitalizmas su autoritarinėmis politinėmis struktūromis. Ryškiausias tokio kapitalizmo pavyzdys yra Kinija, pretenduojanti tapti supergalybe ir galynėtis su JAV.

Rusija save taip pat laiko supergalybe. Tačiau ji tegali galynėtis karinėje, o ne ekonominėje srityje. Ji tai ir demonstruoja pastaruosius metus, rengdama pratybas po pratybų.

Rusija save taip pat laiko supergalybe. Tačiau ji tegali galynėtis karinėje, o ne ekonominėje srityje.

Rusijos noras bet kokiomis priemonėmis, įskaitant ir karinėmis, išlaikyti Ukrainą savo įtakoje, kaip tik ir rodo jos norą bei galimybes vadintis supergalybe. Nepaisant, kiek tai kainuos jos žmonėms ir nežinant, ar tai jai apskritai pavyks.

Lietuvai, esant Europos Sąjungoje ir atvirai vykstant didžiųjų valstybių geopolitinėms varžyboms, geriausia išlaikyti šaltą ir sveiką protą, nepasiduodant emocijoms bei nereikalingoms baimėms.

Nepradėkime raganų medžioklės su „tariamais ir galimais Konstitucijos pažeidėjais“ efektyviai įgyvendinkime karinę reformą, nepamiršdami, kad esame demokratinė respublika, o ne autoritariškai valdoma šalis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos