Daugiau kaip pusei Lietuvos piliečių, neatėjusių į rinkimus, apskritai nerūpi, kas ir kaip valdo jų šalį. Arba ji yra patenkinta, ką turi, arba jai visiškai tas pats, kas bus prezidentas ir kas Lietuvos interesams atstovaus Europos Parlamente. Galbūt, net nelabai žino, kas ta ES ir ką veikia ten geras algas gaunantys Europos Parlamento nariai.
Lietuva šiuo požiūriu nėra išimtis Europoje. Dalyvavimas Europos Parlamento rinkimuose visose 28 valstybėse nebuvo itin gausus ir Lietuva pagal dalyvavusių rinkėjų skaičių ES buvo apie vidurį.
Socialdemokratų kandidato į prezidentus Z.Balčyčio teisinimasis, kad jam pergalei pritrūko laiko, skamba neįtikinamai. Jau vien todėl, kad tą laiką jis pats pasirinko. Niekas jam juk nedraudė pasiskelbti kandidatu prieš metus.
Socialdemokratų kandidato į prezidentus Z.Balčyčio teisinimasis, kad jam pergalei pritrūko laiko, skamba neįtikinamai. Jau vien todėl, kad tą laiką jis pats pasirinko.
Niekas jam juk nedraudė pasiskelbti kandidatu prieš metus ir rengtis būsimiems rinkimams. Tačiau ilgai neapsispręsta, kur jam geriau – ar Briuselyje, ar Lietuvoje. Norėta nerizikuoti ir laimėti net pralaimint.
Asmeniškai Z.Balčytis nepralaimėjo, nors ir netapo prezidentu. Jis važiuoja į Briuselį, tapdamas Europos Parlamento nariu, o galbūt vėliau – ES vienu iš komisarų. Kandidatas, kuris, atrodo, įtikinėjo pats save, kad jis yra tinkamiausias, neuždegdamas žmonių, prezidentu tapti negalėjo.
Tačiau ar nepralaimėjo partija, rėmusi tokį dvejojantį kandidatą? Ar dėl to nenusisuko dalis socialdemokratų rinkėjų ne tik nuo jo, bet ir nuo kairiųjų europarlamentarų? Ar kandidatas skelbė idėjas, kurios patrauktų jaunimą, bedarbius, emigrantus, didelių miestų gyventojus? Pats jis gyvena didmiestyje, o daugiausia už jį balsavo pats kaimiškiausias rajonas. Ar ne paradoksas?
Galbūt Z.Balčytis įtikino save, bet didesnės dalies žmonių – ne. Politikams nevalia ignoruoti žmonių, kurie sakė, kad netinka sėdėti ant dviejų kėdžių, laikyti juos nesuprantančiais, kur prasideda ir baigiasi asmeniniai kandidato interesai, o kur žmonių ir valstybės interesai. Tokių dvejonių D.Grybauskaitės rinkėjams nekilo, nes ji seniai atskyrė asmeninius interesus nuo valstybinių ir vien dėl to jau pelnė dalies žmonių pasitikėjimą.
Ilgai dėl kandidato į prezidentus neapsisprendė ir pati Socialdemokratų partija, o tai neišėjo jai į naudą. Galiausiai parinkusi kandidatu labiausiai dvejojantį, tarsi norintį, tarsi ne, bet ne stipriausią, ryžtingiausią ir kovingiausią, nesirenkantį tarp dviejų ar trijų kėdžių ieškančių pačios minkščiausios, partija tegavo tik dvi vietas Europos Parlamente. O juk tikėtasi keturių ar penkių.
Socialdemokratams beliko guostis tik tuo, kad rinkimuose į ES parlamentą jų didžiausi oponentai konservatoriai prarado net dvi vietas, o jie tik vieną.
Socialdemokratams beliko guostis tik tuo, kad rinkimuose į ES parlamentą jų didžiausi oponentai konservatoriai prarado net dvi vietas, o jie tik vieną. Socialdemokratų ir konservatorių sąraše trūko naujesnių veidų, politiškai aktyvių, idealistiškai nusiteikusių asmenybių.
Didžiųjų partijų nomenklatūra, atrodo, jau kelia alergiją net ištikimiausiems jų rinkėjams. Tiek konservatoriams, tiek socialdemokratams, iš dalies ir Darbo partijai metas atsinaujinti arba teks dar daugiau pralaimėti kituose rinkimuose.
Konservatoriai, o ne tik socialdemokratai, – abi tradicinės ir didžiausios Lietuvos partijos, yra Europos parlamento rinkimų pralaimėtojai. Socialdemokratai neteko vieno, o konservatoriai – net dviejų mandatų, palyginti su praėjusiais rinkimais. Tik konservatoriai, kaip visada, savo pralaimėjimą slepia antikremline retorika, socialdemokratų užsipuolimu.
Abi šios partijos, kaip ir Liberalų sąjūdis, gali save vadinti proeuropietiškomis partijomis. Tačiau nugalėtoja yra tik Liberalų sąjūdis. Didele dalimi dėl aktyvios proeuropietiškos ir proukrainietiškos P.Auštrevičiaus pozicijos ir sėkmingo verslininko A.Guogos pinigų investavimo, kuriuos jis su kaupu atsiims per penkerius metus Briuselyje. Liberalų rinkėjai tai pastebėjo ir teigiamai įvertino.
Tačiau trys proeuropietiškos partijos gavo mažiau mandatų į Europos Parlamentą, nei praėjusiuose rinkimuose. Buvo aštuoni, liko šeši mandatai. Vos vienu mandatu daugiau, nei Lietuvos gavo didesni ar mažesni euro skeptikai – „Tvarkos ir teisingumo“, Darbo, Valstiečių ir žaliųjų partijos bei LLRA ir Rusų aljansas.
Lietuvoje galime įžvelgti tas pačias euroskepticizmo tendencijas, kaip ir visoje Europos Sąjungoje. Jos gal dar nėra dar tokios ryškios kaip Prancūzijoje, kur pirmą vietą laimėjo Nacionalinis frontas. Kurio pergalė sukėlė tikrą šoką Briuselyje ir susirūpinimą Vokietijoje bei kitose ES šalyse.
Prancūzai parodė, kad jie yra iš esmės nepatenkinti šalies europine politika, kad ją būtina keisti ir, matyt, ji bus keičiama, nes prancūzų visuomenė to paprasčiausiai neleis nedaryti.
Prancūzai parodė, kad jie yra iš esmės nepatenkinti šalies europine politika, kad ją būtina keisti ir, matyt, ji bus keičiama, nes prancūzų visuomenė to paprasčiausiai neleis nedaryti. Vokietijai, kurioje pasipriešinimas ES yra dar palyginti menkas, nors ir čia tapo pastebimas, be Prancūzijos paramos bus sunkiau toliau tęsti Europos integracinius procesus.
Tuo labiau, kad šiems procesams dar labiau nei iki šiol, priešinsis britai. Didžiojoje Britanijoje antieuropinė partija iškovojo pirmąją vietą, pralenkusi ir leiboristus, ir konservatorius. Tačiau tai nesukėlė šoko, nes to buvo tikimasi.
Antieuropiečiai, vienur dešinieji radikalai, kitur kairieji, sustiprino savo jėgas dar ir Danijoje, Austrijoje ir Graikijoje. Tačiau pralaimėjo Nyderlanduose. Antieuropine ir ryškiai prorusiška veikla Europos Sąjungoje jau anksčiau išsiskyrė Vengrija ir Bulgarija
Beveik visos antieuropinės ES jėgos, matyt, ir Lietuvoje taip pat, yra palankios Maskvai. Kremliaus Trojos arklys Europos Sąjungos viduje pamažu didėja ir stiprėja. Prie to prisideda ir kai kurie Lietuvos piliečiai.
Vis dėlto džiugina bent tai, kad Ukraina, pasirinko europinį kelią. Ukrainiečiai pasirodė kaip brandi tauta, suvokianti istorinio momento svarbą. Ji sėkmingai išlaikė pirmą egzaminą demokratijos kelyje – skaidriai išrinko naują, pasitikėjimą turintį valstybės prezidentą. Tiesa, jis oligarchas, bet netradicinis. P.Porošenka rėmė Maidano revoliuciją, jis yra pasirengęs užtikrinti Ukrainai stabilumą ir normalius santykius ne tik su Vakarais, bet ir su Rytais.
Ką gi, matyt, prorusiškus oligarchus gali įveikti tik ukrainiečių oligarchas. Jam ir Ukrainai tai padaryti nebus lengva, žinant Rusijos vadų ambicijas ir imperinius siekius. Palinkėkim ukrainiečiams sėkmės ir ištvermės tampant europine valstybe.
