Didžiojoje Europoje kiti rūpesčiai. Jau antras mėnuo vykstant vyriausybės formavimui Vokietijoje, iniciatyvas dėl tolimesnės Europos perima kiti. Tiek Briuselyje, tiek Paryžiuje ir net Budapešte ir Varšuvoje siūlomi naujos atsinaujinančios Europos projektai po „Brexito“, pasitraukus britams iš Europos Sąjungos. Jų įgyvendinimą norima pradėti su naujo Europos Parlamento darbo pradžia 2019 m.
Radikaliausius planus siūlo vienas jauniausių Europos Sąjungos lyderių Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Jo planas – Europos Respublika. Jam pritaria Vokietijos socialdemokratų lyderis Martinas Schulzas, bet rezervuotai į jį žiūri krikščionys demokratai. E.Macrono nuomone, dabartinė „Europa, kurią mes pažįstame, yra per silpna, per lėta ir neveiksminga“. Jai būtina pasikeisti, kad galėtų konkuruoti pasaulyje ir atlaikyti kur kas didesnius dabarties bei ateities iššūkius, kurių laukia Europa. Todėl, anot Prancūzijos prezidento, Europos Sąjunga privalo turėti savo finansų ministrą, savo gynybines struktūras, iki kito dešimtmečio būtina Europai sukurti savo karines pajėgas, turėti bendrą gynybos biudžetą, sulieti ES šalių saugumo tarnybas, kurioms vadovautų Europos Sąjungos pareigūnai. Beje, 25-ios ES šalys jau parėmė Prancūzijos pasiūlymą dėl bendrų ES gynybos projektų sukūrimo.
Migracijos politikoje E.Macronas siūlo visoms šalims priimti vienodą pabėgėlių įstatymą, o nelegaliems pabėgėliams atvykusiems į ES, būtų taikomos vienodos jų išvarymo sąlygos. Europa, anot E.Macrono privalo turėti bendrą pasienio apsaugos policiją, kuri ne tik saugotų Europą nuo nelegalių pabėgėlių, bet ir užsiimtų jų išsiuntimu iš Europos.
Prancūzijos prezidentas E.Macronas gerai žino, kad Ryų Europos šalys, tokios kaip Lenkija, Vengrija, Čekija, nepritaria tokiai integracijai ir todėl atvirai siūlo kelių greičių Europą. Vienoje iš jų būtų tos šalys, kurios ryžtasi didesnei integracijai Europos Sąjungos viduje, kitos ES šalys liktų periferijoje ir pačios spręstų savo problemas.
Tokiam Europos Sąjungos šalių padalinimui priešinasi Višegrado šalys. Jos yra prieš kelių greičių Europą, prieš pabėgėlių kvotas, už didesnes galias atskirų šalių parlamentams. Kitaip tariant – už tautinių valstybių Europos Sąjungą. Tokios politikos idėjiniai tėvai yra Vengrijos prezidentas Viktoras Orbanas ir Lenkijos valdančios partijos „Teisė ir teisingumas“ vadovas Jaroslawas Kaczynskis.
Pirmasis garsėja ne tik savo prorusiškumu energetinėje politikoje, bet ir nepaklusnumu kai kurioms Briuselio direktyvoms, ypač pabėgėlių klausimais. Antrasis yra griežtai nusiteikęs prieš Rusiją, bet užsienio politikos bei migracijos klausimais randantis bendrą kalbą su V.Orbanu. Kitos dvi Višegrado šalys –Slovakija ir Čekija nėra nuoseklios vengrų ar lenkų lyderių vykdomos politikos sekėjos, bet neretai jos keturios sudaro bloką bendriems savo interesams apginti. Panašu, kad į jų balsą vis labiau yra įsiklausoma Briuselyje.
Deja, panašaus bendradarbiavimo, koks yra tarp Višegrado šalių, nėra tarp Baltijos valstybių. Tarsi mūsų trijų valstybių interesai būtų visiškai skirtingi. Gal priežastis yra ta, kad Briuselyje Estijai ir Latvijai atstovauja premjerai, o Lietuvai – prezidentė? Matyt, kad ne vien tai...
Deja, panašaus bendradarbiavimo, koks yra tarp Višegrado šalių, nėra tarp Baltijos valstybių. Tarsi mūsų trijų valstybių interesai būtų visiškai skirtingi.
Keturi Višegrado šalių premjerai susitiko su Italijos premjeru Paolu Gentiloni pabėgėlių klausimu. Italija ir Graikija daugiausia iš ES valstybių priima pabėgėlių. Visi keturi premjerai solidariai parėmė italus, siūlydami 25 milijonų eurų sumą pabėgėliams Italijoje sušelpti. Tačiau atsisakė priimti bent dalį pabėgėlių iš Italijos pabėgėlių stovyklų. Beje, nė viena ES šalis neįvykdė Briuselio numatyto pabėgėlių kvotų plano ir tai leidžia manyti, jog iki šiol vykdoma antiimigracinė ES politika pralaimi, o kvotų politika patiria fiasko.
Netikėtai paramą Višegrado šalims parodė Europos Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas, ilgą laiką palaikęs Vokietijos kanclerės Angelos Merkel politinę liniją migrantų klausimu. Jis viešai paragino atsisakyti privalomų pabėgėlių kvotų, nes jos, anot D.Tusko, gilina prarają tarp Vakarų šalių ir Vidurio Rytų valstybių. D.Tusko žodžiai labai palankiai buvo sutikti Varšuvoje, Prahoje ir Budapešte. Tačiau jis sulaukė kritikos ne tik iš Vokietijos ir Nyderlandų, bet ir iš Maltos bei Graikijos. Tačiau D.Tusko pradėta diskusija dėl migrantų kvotų panaikinimo įgauna pagreitį tarp ES valstybių ir galiausiai ji gali būti peržiūrėta.
Trečią vidurio kelią Europai po „Brexito“ siūlo J.C.Junckeris, pasisakantis už pragmatinę ES politiką, kuri būtų naudinga tiek Rytų Europos šalims, tiek Vakarų. Anot Junckerio, „Europa turi pilnai kvėpuoti abiem plaučiais, tiek rytiniu, tiek vakariniu“. Nors jis daug kur pritaria E.Macrono planui, bet pasisako prieš bendrą finansų ministeriją su atskiru biudžetu euro valstybėms. Jis nebeagituoja už dviejų greičių Europą, bet ragina visas ES šalis įsivesti eurą. Tačiau tokios šalys kaip Lenkija gerai jaučiasi su savo valiuta – zlotu ir artimiausiu metu nežada jo atsisakyti.
Kiek realiai bus įgyvendinami šie Europos ateities projektai, labai daug kas priklausys nuo Vokietijos. Kai baigsis derybos dėl vokiečių vyriausybės, o jos anksčiau ar vėliau tikrai baigsis, Vokietija vėl energingai stos vadovauti Europos Sąjungai ir jos žodis, pasirenkant ateities Europą po „Brexito“, bus lemiamas. Lietuva, matyt, pasuks kartu su vidurio kursą pasirinkusia Vokietija, laviruodama tarp tautinės valstybės ir dalinės integracijos.
Tokią integraciją, kokią siūlo E.Macronas, gali rinktis nebent tik Beniliukso šalys su Prancūzija. Galbūt dar kelios Vakarų valstybės, bet ne visa Europos Sąjunga. Europa lėta, kaip sakė E. Macronas, ir tai ne visada ir ne visiems yra blogai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytautas Plečkaitis: Vokietija nenori būti po JAV interesų padu
