Maskvą le Pen myli ir mylės ne už dyka. Iš Rusijos banko jos partija paėmė 9 mln. eurų kreditą. To Prancūzijos įstatymai nedraudžia ir didelio nepasitenkinimo, bent jau radikalioje dešinėje, šis faktas nesukėlė.
M. le Pen garbina Maskvą ir Putiną ne tik dėl pinigų, o laiko jį net krikščionybės sergėtoju, pavyzdžiu „supuvusiai“ Europai, tikru savo šalies lyderiu, kurių tariamai trūksta Vakaruose. Taip galvojančių Vakarų Europos nacionalistinėse ir radikaliose dešniosiose bei kairiosiose partijose, anot dienraščio „Frankfurter Allgemeine Zeitung“, yra nemažai.
Tokios tendencijos kelia rūpestį ir Vokietijoje, nes vokiečių įstatymai taip pat nedraudžia imti partijoms kreditus iš užsienio ir, anot dienraščio „Bild“, yra duomenų, jog rusai siūlė kreditą ir kylančiai dešiniajai populistinei partijai „Alternatyva Vokietijai“ (Alternativ fur Deutschland), kurią remia apie 7 proc. rinkėjų. Tačiau Vokietijoje Kremliui su tokiomis vilionėmis gali nepavykti, nes koalicijoje esančių partijų atstovai yra pasiryžę užlopyti įstatymo skylę ir uždrausti imti kreditus iš užsienio.
Tačiau Maskva rankų nenuleidžia, ji ieško įvairių būdų, kaip paveikti politines, ypač kraštutines dešiniąsias ir kraštutines kairiąsias partijas tiek Vakarų, tiek Vidurio ir Rytų Europoje. Tai, buvo daroma ir, matyt, bus daroma ir Lietuvoje, ypač per populistinius politikus bei jų susivienijimus, kurie savo pažiūromis atkartoja V.Putino retoriką.
Dar šių metų pavasarį V.Putino patikėtiniai Vienoje buvo susitikę su Bulgarijos, Austrijos ir Prancūzijos dešiniųjų radikalų atstovais, o rudenį vienas iš partijos „Alternatyva Vokietijai“ lyderių gavo patrauklų pasiūlymą iš Rusijos pasiuntinio Berlyne tapti pagrindiniu kalbėtoju Rusijos propagandistų ir vokiečių kraštutinių dešniųjų konferencijoje, kurioje pagrindiniu smuiku griežė buvęs KGB generolas, V.Putinui itin artimas V.Jakuninas.
Vakarų apžvalgininkai tokius Maskvos veiksmus vertina kaip V.Putino siekį daryti įtaką pirmiausia Prancūzijai ir Vokietijai, o patį Putiną padaryti šiuolaikinio konservatyvizmo lyderiu, tariamai besirūpinančiu krikščioniškomis vertybėmis. Jo meilė stačiatikių bažnyčiai, kaip ir Rusijos stačiatikių cerkvės vadovų meilė jam niekam abejonių nekėlė. Cerkvė seniai naudojama Kremliaus propagandoje.
Didžiajai Britanijai balansuojant ant išstojimo iš ES ribos ir konservatoriams pataikaujant radikalios dešiniųjų Nepriklausomybės partijos rinkėjams, britų politikams nelieka laiko ir energijos užsiimti nei Europos reikalais, nei Ukraina.
Didžiajai Britanijai balansuojant ant išstojimo iš ES ribos ir konservatoriams pataikaujant radikalios dešiniųjų Nepriklausomybės partijos rinkėjams, britų politikams nelieka laiko ir energijos užsiimti nei Europos reikalais, nei Ukraina.
Prancūzijoje nepasitenkinimas socialistų prezidento nekompetentinga ekonomine politika, dideliu nedarbu bei imigracija gali dar labiau padidinti Nacionalinio fronto reitingus ir dar labiau paskatinti prorusiškas nuotaikas. Tiesa, jau pastatytų „Mistral“ laivų Prancūzija vis dar neperduoda Rusijai.
Labiausiai stabilia, ekonomiškai stipria bei mobilizuojančia proeuropietiška jėga lieka Vokietija. Vokietijos politinis elitas siekia išsaugoti balansą tarp senosios Vakarų Europos valstybių – Prancūzijos, Italijos, Ispanijos, Portugalijos ir kitų Vakarų bei Pietų šalių, kurioms nepatinka sankcijų politika, bei atsargių Skandinavijos ir Lenkijos bei Baltijos šalių, kurios norėtų kuo griežtesnės politikos su Maskva.
Kol kas Vokietijai sekėsi tą balansą išlaikyti. Tačiau Vokietijoje, o pastaruoju metu ir jos valdančioje koalicijoje pastebima trintis tarp kanclerės A.Merkel, atstovaujančios krikščionims demokratams, ir vicekanclerio bei jo vadovaujamų socialdemokratų.
Užsienio reikalų ministro W.Steinmeierio pozicija Ukrainos ir Maskvos atžvilgiu pastaruoju metu nesutampa ne tik su Lietuvos užsienio reikalų ministro, bet ir su eurokomisarės italės F.Mogherini, reikalavusios griežtesnių sankcijų Maskvai, pozicija.
ES šalių užsienio reikalų ministrų pasitarime nugalėjo W.Steinmeierio nuomonė. Jis siūlė apsiriboti tik sankcijoms Donecko bei Luhansko veikėjams. Šis faktas vaizdžiai iliustruoja, kas iš tikrųjų vadovauja ES bendrai užsienio politikai. Vokiečių ministro įtaka yra kur kas didesnė už bet kurio komisaro, net jei jis ir yra iš tokios didelės šalies kaip Italija.
ES šalių užsienio reikalų ministrų pasitarime nugalėjo W.Steinmeierio nuomonė. Jis siūlė apsiriboti tik sankcijoms Donecko bei Luhansko veikėjams. Šis faktas vaizdžiai iliustruoja, kas iš tikrųjų vadovauja ES bendrai užsienio politikai.
Europos Sąjunga, patyrusi nesėkmę Ukrainoje, neranda adekvačios V.Putiną stabdančios politikos. Kai kurios šalys ir atskiri politikai, tarp jų ir Lietuvos, perėjo nuo nesėkmingos diplomatinės politikos prie agresyvios retorikos. Tokia retorika terodo šalies silpnumą ir baimę.
Geriau savo jėgas panaudoti ne tik gynybos stiprinimui, bet ir visuomenės solidarumui bei sutelktumui ugdyti, mažinti didžiulę socialinę atskirtį, kuri valdant socialdemokratams ir dešiniesiems populistams, nemažėja.
Atskirtis yra viena didžiausių Europos Sąjungoje ir nematyti planų ją sumažinti. Lietuvoje, kaip niekur kitur Europoje įsigalėjo principas: turtingieji turtėja, o neturtingi ir vidurinė klasė vis labiau skursta. Socialiai suskaldytai valstybei kur kas sunkiau ginti savo nepriklausomybę, nei socialiai teisingai sutvarkytai. Nuskriausti savo šalyje žmonės tampa mažiau atsparūs agresijai.
Agresyvią retoriką pasmerkė Vokietijos užsienio reikalų ministras W.Steinmeieris. Jis taip pat davė suprasti Ukrainai, kad yra prieš jos stojimą į NATO, nes tokie norai, anot vokiečių ministro, tik pila alyvą į ugnį ir didina įtampą Europos rytuose.
Mes, lietuviai, galime prisiminti, kad ne taip seniai Vokietija ir kitos ES šalys taip pat priešinosi Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių stojimui į NATO. Tačiau, pasikeitus situacijai ir ypač remiant JAV, mums pavyko.
Šiandien sunku pasakyti, kaip toliau klostysis įvykiai, kaip keisis ES šalių ir JAV politika Ukrainos ir Rusijos atžvilgiu. Kokią įtaką padarys sankcijų politika Rusijai ir pačiai ES. Daug kas priklausys nuo vieningos ES ir JAV politikos, kurią Rusija stengsis suskaldyti įvairiais būdais, be kitų, ir remdama finansiškai dešiniuosius ES radikalus.
.
