Euroskeptikai puoselėjo viltis atsigriebti per Prancūzijos prezidento rinkimus, kurie įvyko sekmadienį. Tačiau, skirtingai nei Jungtinėse Valstijose per prezidento rinkimus, kai sociologų prognozės suklaidino daugelį apžvalgininkų ir pergalę pranašavo demokratų kandidatei H.Clinton, o pergalę šventė D.Trumpas, Prancūzijos rinkimų prezidento prognozės iš esmės pasitvirtino.
Pirmajame ture nugalėjo 39 metų nepartinis, subūręs savo judėjimą, buvęs ūkio ministras socialistų vyriausybėje, kairysis liberalas, vadinamas centristu, Emmanuelis Macronas ir Nacionalinio fronto lyderė, dešinioji populistė, žinoma savo antieuropietiškumu ir simpatijomis Rusijai, 49 metų Marine Le Pen. Ji pakartojo savo tėvo sėkmę, kurią jis pasiekė prieš 15 metų, kaip ir jo dukra dabar, išėjęs į antrą turą.
E.Macronas prieš keletą metų buvo visai nežinomas prancūzų visuomenei žmogus. Vienų jis yra lyginamas su jaunuoju Napoleonu, kitų, pvz., vokiečių žurnalo „Stern“, vadinamas „Prancūzijos Kenedžiu“.
Jis studijavo filosofiją Paryžiaus Nanterre universitete, po to ketverius metus mokėsi prestižinėje Nacionalinėje administracijos mokykloje, kurią yra baigę daugelis žinomų Prancūzijos politikų ir verslininkų ir kuri yra žinoma ENA (Ecole nationale d/administration) vardu.
Kurį laiką E.Macronas dirbo Rotšildo investicijų banke ir dabartinio prezidento F.Hollande'o buvo pakviestas į socialistų vyriausybę (Prancūzijoje prezidentas, o ne premjeras formuoja vyriausybę – aut. past.). Jausdamas, kad pasitikėjimas partijomis yra susvyravęs ir kad kiekviena didesnė partija turi savo kandidatą, jis paliko socialistų partiją ir balotiravosi į prezidento rinkimus kaip nepriklausomas kandidatas.
39-erių metų iš Šiaurės Prancūzijos kilęs, puikiai išsilavinęs ir inteligentiškas Emmanuelis Macronas, preliminariais duomenimis surinkęs 23,9 proc. balsų, įvardijamas kaip labiausiai proeuropietiškas kandidatas iš visų vienuolikos pretendentų į prezidentus.
Jis pasisako už glaudų bendradarbiavimą su Vokietija, gerai atsiliepia apie kanclerės A.Merkel vidaus ir užsienio politiką, yra už kuo glaudesnę Europos Sąjungą. E.Macronas žada reformuoti Prancūzijos darbo rinką, imtis nepopuliaraus darbo savaitės ilginimo ir mokesčių politikos. Dabar prancūzai dirba tik 35 val. per savaitę ir, ko gero, yra labiausiai socialistiška Vakarų Europos valstybė. Jis siekia vienyti šalį ir skirti kur kas daugiau lėšų kovai su terorizmu.
E.Macronas yra stipriai remiamas prancūzų jaunimo ir savo pažadais yra visiška priešingybė Marine Le Pen, kuri pirmajame ture užėmė antrą vietą ir gegužės 7 d. susirungs su E.Macronu.
Marine Le Pen, gavusi apytikriai dviem procentais mažiau balsų už E.Macroną, yra labiausiai antieuropietiška kandidatė, vadinama dešiniąja populiste. Ji savo kalbomis kažkuo panaši į JAV prezidentą D.Trumpą, kuris M.Le Pen pavadino stipriausia (strongest) kandidate iš visų pretendentų ir išreiškė jai paramą. M.Le Pen puola dabartinį Prancūzijos elitą, kaip ir D.Trumpas puolė Vašingtono elitą, už nesugebėjimą vadovauti valstybei, žada sugrąžinti sienas, pasisako už Prancūzijos išstojimą iš euro zonos ir šalies išėjimą iš Europos Sąjungos. Tačiau po išėjimo į antrą turą M.Le Pen švelnina savo retoriką ir vietoj išėjimo iš ES siūlo ją iš esmės reformuoti.
Prancūzija, kaip ir Didžioji Britanija po „Brexit“ ar Turkija po referendumo dėl prezidento teisių išplėtimo, gali labiau pasidalyti į euroskeptikus ir jų priešininkus.
Marine Le Pen yra itin palankiai nusiteikusi Maskvos atžvilgiu ir labai griežtai vertina Vokietijos kanclerės A.Merkel politiką, net viešai ją įžeidinėjo Europos parlamente. M.Le Pen, kaip ir konservatyvus dešinysis kandidatas respublikonas F.Fillonas, buvo Maskvos labiausiai vertinami, kaip daugiausia prorusiški kandidatai. Kaip politikai, neturintys Kremliui pretenzijų net dėl Krymo užėmimo.
Prezidento rinkimai Prancūzijoje parodė, kad yra labai smukęs socialistų partijos (socialdemokratinės pakraipos) populiarumas. Jos kandidatas B.Hamonas liko tik penktas ir surinko kur kas mažiau balsų nei kraštutinis kairysis, trockistas ir Fidelio Castro gerbėjas J.L.Melenchonas, pasidalijęs trečia ketvirta vieta su konservatorių kandidatu. Nepopuliarus dabartinio Prancūzijos prezidento socialisto F.Hollande'o valdymas prisidėjo prie šios politinės jėgos dar didesnio nepopuliarumo.
Dalis kairiųjų elektorato parėmė jaunąjį E.Macroną, o dalis – kraštutinį kairįjį J.L.Melenchoną. Politinė Prancūzijos kairė, taip pat, kaip ir dešinė, per prezidento rinkimus buvo susiskaldžiusi ir apimta daugelio skandalų. Tai ir nulėmė šių tradicinių politinių jėgų, kurios niekur nedingo iš politinio lauko, pralaimėjimą.
O prie pirmojo turo laimėtojo E.Macrono skandalai ir gandai nelipo. Nei tas faktas, kad jo žmona, buvusi jo prancūzų kalbos mokytoja, yra gerokai – 24 metais – už jį vyresnė, nei kaltinimai, kad jis tariamai yra homoseksualas. Jis į tokius kaltinimus tiesiog nekreipė dėmesio ir tik gūžčiojo pečiais.
Gegužės 7 d. abiejų pretendentų – M.Le Pen ir E.Macrono – laukia įtempta kova. Nepaisant daugelio partijų ir jų vadovų paramos E.Macronui, pergalę gali nulemti keli procentai rinkėjų balsų.
Prancūzija, kaip ir Didžioji Britanija po „Brexit“ ar Turkija po referendumo dėl prezidento teisių išplėtimo, gali labiau pasidalyti į euroskeptikus ir jų priešininkus. Tokia priešprieša, jau egzistuojanti Vengrijoje, Lenkijoje ir kitose ES šalyse, nėra geras ženklas Europos Sąjungai.
Jis verčia susirūpinti jos ateitimi ir esminėmis reformomis, kurias Europos Sąjunga turėtų įgyvendinti, kad ją padarytų patrauklia ir labiau naudinga Europos tautoms ir valstybėms.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytautas Plečkaitis: Dviguba pilietybė nesulaikys emigracijos iš Lietuvos
