Vokietijos kanclerė A.Merkel po 2010 m. laimėto pasaulio čempionato pavadino M.Ozilą pavyzdiniu integracijos pavyzdžiu. M.Ozilas yra trečios kartos emigrantas. Jo seneliai atvyko iš Turkijos kaip gastarbeiteriai (migrantai darbuotojai) XX a. šeštame dešimtmetyje. Jis pats baigė vokiečių mokyklą Gelsenkirchene – Bismark ir čia pradėjo savo sportinę karjerą. Vėliau žaidė Vokietijos Bundesligoje, Madrido „Reale“, o nuo 2013m. – anglų „Arsenale“.
Savo Twitteryje M.Ozilas neseniai parašė, kad „su skaudama širdimi ir po ilgų apmąstymų dėl pagarbos stygiaus ir besireiškiančio rasizmo nusprendė daugiau nebežaisti už Vokietijos nacionalinę rinktinę“ tarptautinėse varžybose. Sportininkas pasijuto nemėgiamas rinktinėje ir be reikalo kritikuojamas Vokietijos futbolo federacijos vadovo R.Grindelo, kuriam pažadėjo už tai neatleisti.
M.Ozilo pasitraukimas iš Vokietijos rinktinės padarė sprogstamos bombos įspūdį ne tik sporto, bet ir politikos pasaulyje. Apgailestavimo žodį ištarė pati kanclerė A.Merkel, o Teisingumo ministrė pasmerkė Vokietijos futbolo federacijos vadovybę dėl netinkamos politikos M.Ozilo atžvilgiu. Žaliųjų politikai užsipuolė Krikščionių socialinę uniją ir Vidaus reikalų ministrą Seehoferį dėl migracinės politikos sugriežtinimo. Dešinieji radikalai rado priežastį užsipulti dabar esančių valdžioje politiką bei reikalavo griežtinti požiūrį į emigrantus.
Kokios iš tikrųjų M.Ozilo pasitraukimo priešastys? Ar tikrai Vokietijos futbole vyrauja rasistinės nuotaikos? Ar paties M.Ozilo elgesys iššaukė vokiečių visuomenės nepasitenkinimą šia futbolo žvaigžde? O gal čia kaltas Vokietijos rinktinės itin blogas pasirodymas Rusijoje futbolo čempionate ir noras surasti atpirkimo ožius?
Vokietijoje futbolas yra daugiau nei žaidimas. Futbolas yra Vokietijos veidas - kaip vokiečių automobiliai „Volkswagen“, „Mercedes“, BMW, „Audi“ ar „ Porsche“. Vokietijoje, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, o ypač autoritarinėse valstybėse, sportas neretai tampa politika. Tačiau sportas tampa politikos dalimi ir demokratinėse šalyse.
Ne išimtis – Lietuva, kai politikai skuba fotografuotis prie didesnių ar mažesnių nugalėtojų. Tiesa, Lietuvoje politikų dėmesį daugiau traukia tik krepšinis, o pastaruoju metu, po R.Meilutytės pergalių – dar plaukimas. Nei krepšinis, nei plaukimas nėra masinis sportas, kaip futbolas. Populiariausia ir demokratiškiausia, mano galva, visame pasaulyje sporto šaka yra Lietuvoje kaip niekada apleista. Gėdingi mūsų rinktinės ir klubų pasirodymai tik patvirtina futbolo mėgėjų mintis, jog Lietuvos sporto ir valstybės vadovai nesuvokia futbolo kaip sporto reikšmės tiek jaunimo užimtumui skatinti, tiek Lietuvos, kaip valstybės, pasirodymui pasaulyje. Žinoma, sunku tai padaryti neturint nei vieno normalaus stadiono.
Mažytę Kroatiją dėl futbolo čempionate užimtos antros vietos žino visas pasaulis. Lietuvą dėl pasiekimų krepšinyje žino tik krepšinio mėgėjai, kurių nėra itin daug, lyginant su futbolo aistruoliais.
Tačiau grįžkime prie M.Ozilo. Jis visuomenės dėmesį pastaruoju metu labiau patraukė ne kaip futbolininkas, bet kaip savo politines nuostatas deklaruojantis pilietis. Miuncheno „Bayern“ prezidentas Uli Hoenes spaudoje dėl M.Ozilo pasitraukimo teigė, kad pastarasis jau senokai prastai žaidžia ir kviesti jį į rinktinę apskritai nereikėjo.
Vokietijoje, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, o ypač autoritarinėse valstybėse, sportas neretai tampa politika. Tačiau sportas tampa politikos dalimi ir demokratinėse šalyse.
Daugeliui sirgalių seniai krito į akį, kad M.Ozilas prieš žaidimą grojant šalies himn, vienintelis iš komandos narių jo negiedodavo. Paklaustas „Die Welt“ žurnalisto, kodėl jis negieda himno, M.Ozilas pasiteisino, kad tuo metu jis kalba musulmonišką maldą mintyse, kurią dar vaikystėje jį išmokė senelė. Niekas priekaištų jam dėl to nereiškė.
Tačiau kai M.Ozilas Londone viešint Turkijos prezidentui R.T.Erdoganui, rinkiminės kampanijos Turkijoje metu su kitu turkų kilmės vokiečiu pozavo žiniasklaidai ir reklamavo autoritarinį prezidentą, vokiečių visuomenė pratrūko. Jos akyse M.Ozilas pasirodė kaip autokratinės politikos, vykdomos Turkijoje, šalininkas, pateisinantis tūkstančius suimtų politinių kalinių, opozicinių žurnalistų etc. Ji ėmė reikalauti rinktinės trenerio Joachimo Loewo neleisti žaisti M.Ozilo pasaulio futbolo čempionate. Paskutinėse rungtynėse jis nebuvo išleistas į aikštę.
Vokietijoje gyvena 3,5 milijono turkų kilmės vokiečių. Iš jų pusė turi ir turkišką pilietybę. Du trečdaliai Vokietijos turkų balsavo per rinkimus už R.T.Erdoganą, už jo autoritarinę politiką, kurią didžioji Vokietijos dalis, o ypač jos žiniasklaida griežtai smerkia. Vokietijos pilietis M.Ozilas nusprendė paremti daugumo Vokietijos turkų remiamą kandidatą R.T.Erdoganą, o ne daugumos vokiečių remiamas demokratines ir opozicines politines jėgas. Beje, Turkijos prezidentas viešai pagyrė M.Ozilo pasitraukimą iš Vokietijos nacionalinės rinktinės.
Kai kurie vokiečių politologai šiame M.Ozilo sukeltame skandale įžvelgia neįvykusios, tikros integracinės politikos, pavyzdį, kai net trečios kartos imigrantai nesijaučia savo šalies piliečiais, o ieško šaknų savo protėvių žemėje, rinkdamiesi ne demokratinę valstybę, o autoritarinį režimą, kuriame, beje, jie patys gyventi nenori.
