„Deutsche Welle“ apžvalgininkas F.Sierenas mano, kad taip yra todėl, jog vieni Vakarai yra nepajėgūs priversti Rusiją nusileisti ir nepaisant didžiulio JAV ir Europos Sąjungos spaudimo, Rusija netapo ir netaps visiškai izoliuota.
Prisideda dar ir tas faktas, kad Vakarai nepakankamai gerai pažįsta Rusiją ir jos žmonių mentalitetą. Štai Lietuvos radijas ir televizija, jau nekalbant apie spaudą, neturi savo nuolatinių korespondentų nei Maskvoje, nei Kijeve, nei kaimyninėje Baltarusijoje. Minske, į kurį suvažiavo net 500 žurnalistų iš daugiau kaip dvidešimties valstybių, nebuvo nė vieno žurnalisto iš Lietuvos, nors nuo Vilniaus iki Minsko tėra tik 170 km.
Iš Lietuvos biudžeto visiškai nuo metų pradžios finansuojama LRT neturi savo atstovų net svarbiausiose Vakarų sostinėse – Vašingtone, Berlyne, Briuselyje. Tik vykstant prezidentei ar kitam valstybiniam asmeniui skiriama žurnalistinė palyda, kad Lietuvos žmonės pamatytų ir pagalvotų apie savo valstybės vadovų reikšmingumą, tariamą, ar tikrą.
Šalies piliečių informavimo prasme mes, lietuviai, tiesiog beviltiškai atsiliekame nuo Estijos, kuri labiau rūpinasi savo nepriklausoma žiniasklaida. Tris kartus mažesnė valstybė už Lietuvą sugeba paskirti tiek pinigų savam visuomeniniams radijui ir televizijai, kad jie gali sau leisti išlaikyti korespondentus Vašingtone, Maskvoje ir Briuselyje. Tai nemažai kainuoja, bet apsimoka. Be to, tai rodo valstybės susivokimą pertekliniame informaciniame pasaulyje.
Sugebame šūkauti apie informacinio karo grėsmes, siūlome kai ką uždrausti, bet nesirūpiname gauti kuo labiau objektyvesnę informaciją iš savo pačių šaltinių. Nepasirūpiname savo žmonių lavinimu, dirbant bei konkuruojant užsienyje gabiausiems mūsų žiniasklaidos žmonėms.
Sugebame šūkauti apie informacinio karo grėsmes, siūlome kai ką uždrausti, bet nesirūpiname gauti kuo labiau objektyvesnę informaciją iš savo pačių šaltinių.
Tai viena priežasčių, kodėl net tarp Baltijos šalių atrodome provincialiai. Mūsų atsilikimas nuo mažytės Estijos vis labiau didėja, nors startavome prieš 25 metus iš tų pačių pozicijų.
Tačiau grįžkime prie Rusijos. Ar tikrai V.Putinas ir Rusija yra tarptautinėje izoliacijoje? F.Siereno nuomone, to nėra dėl kelių priežasčių.
Europos Sąjungos senosios valstybės, pirmiausia Vokietija ir dalis naujųjų, mato pasaulį kitaip, nei B.Obama ir JAV politinis elitas. Jų požiūrį į pasaulį bei Rusiją neseniai išreiškė Vokietijos užsienio reikalų ministras W.Steinmeieris, sakydamas, kad Rusija, kad ir kokia ji būtų, visada bus ES (Vokietijos), taigi ir Lietuvos kaimynė.
Jungtinėms Valstijoms Rusija ne tik nėra kaimynė, ji yra jos nuolatinis varžovas bei konkurentas karinėje srityje.
Vokietija kanclerės A.Merkel lūpomis pareiškė, kad ji nemato Ukrainos krizės sprendimo karinėmis priemonėmis, todėl ji ginklų Ukrainai netieks.
Vokietija kanclerės A.Merkel lūpomis pareiškė, kad ji nemato Ukrainos krizės sprendimo karinėmis priemonėmis, todėl ji ginklų Ukrainai netieks. Tą patį pakartojo ir Lenkijos gynybos ministras, nors anksčiau kalbėjo kitaip. Vokietija pasaulį mato ne dvipolį, susidedantį tik iš dviejų blokų.
Dėl to jos pozicija yra kitokia nei JAV ginklų tiekimo ir karo Ukrainoje klausimu. Kita vertus, vokiečių visuomenė yra ryškiai pasidalinusi dėl Rusijos. Didelė vokiečių dalis bijo Rusijos, o dalis tiesiog myli ją.
Tikėtina, kad JAV gali pradėti tiekti ginklus Ukrainai, nes abejojančiam prezidentui B.Obamai daro didelį spaudimą ne tik respublikonų dauguma Kongrese, bet ir dalis demokratų. Taip pat tikėtina, kad ginklus gali tiekti kanadiečiai ir britai.
A.Merkel ir Vokietija nepasitiki dabartine Kremliaus valdžia, bet ir nelaiko jos nuolatiniu priešu, kurį reikėtų sunaikinti arba pažeminti.
Vokietija yra Amerikos sąjungininkė, bet toli gražu ne visada sutinka su JAV vykdoma politika. Santykiuose su Rusija – taip pat.
Vokiečiai gerai žino, kad, be JAV, egzistuoja BRIKS organizacija, kuriai priklauso Kinija, Indija, Brazilija, Pietų Afrikos Respublika ir Rusija. Su visomis BRIKS šalimis, o ypač su Kinija, vokiečiai palaiko glaudžius ekonominius santykius. Nė viena BRIKS organizacijos narė nepasmerkė nei Rusijos, nei V.Putino dėl karo Ukrainoje. Kol to neįvyko, V.Putinas turi manevro laisvę, nors ir ribotą.
V.Putinas leidžia sau neišgirsti Vakarų vadovų, tarp jų ir JAV prezidento B.Obamos. Jis gali manevruoti, nes pasipiktinimų iš Kinijos ar kitų BRIKS šalių nesigirdi.
Kinijos ryšiai su Rusija nuolat plečiasi ne tik ekonominėje srityje, bet ir karinėje. Pernai pirmą kartą įvyko bendri Rusijos ir Kinijos kariniai manevrai sausumoje bei jūroje. Visiškai tikėtina, kad Rusija gali atsisakyti glaudesnių santykių su Vakarais ir pasirinkti Rytų kryptį – suartėjimą su Kinija, kuri atidžiai stebi, kas vyksta Europoje ir konkrečiai Ukrainoje.
V.Putinas leidžia sau neišgirsti Vakarų vadovų, tarp jų ir JAV prezidento B.Obamos. Jis gali manevruoti, nes pasipiktinimų iš Kinijos ar kitų BRIKS šalių nesigirdi. Kinija, stebėdama, kaip Vakarai spaudžia Rusiją, matyt, su pasitenkinimu šypsosi ir kantriai laukia, kada Vakarai įstums Rusiją į Kinijos glėbį.
Rusija, beje, turi nemažą gyvenimo su azijiečiais patirtį, tiek jiems paklusdama viduramžiais, mongolų totorių valdymo laikais, tiek juos valdydama XIX ir XX amžiuje. Gali būti, kad karas Ukrainoje – tai tik dalelė artėjančio pasaulio persidalijimo epizodų, pranašaujančių Rusijos suartėjimą su Kinija bei jos dar vieną eilinį atitolimą nuo Vakarų.
