Ir ne tik Europa domisi. Turkija, būdama Vokietijos (Lietuvos – taip pat) sąjungininke NATO gynybiniame bloke, atvirai kišasi į būsimus Vokietijos parlamento rinkimus. Turkijos prezidentas R.T.Erdoganas, garsėjantis autoritariniu valdymu, atvirai ir be jokių užuolankų ragina savo tautiečius nebalsuoti už kanclerės Angelos Merkel vadovaujamą Krikščionių demokratų uniją (CDU) ir jos partnerę Bavarijoje Krikščionių socialinę uniją (CSU). Taip pat ir už Vokietijos Žaliųjų partiją, kurios vadovybė pasmerkė dabartinę Turkijos valdžią už opozicinės spaudos persekiojimą, padažnėjusius žmogaus teisių pažeidimus.
Suprastume ir smerktume, jei tai darytų autoritarinė Rusija, kuri jau kišosi į prezidento rinkimus JAV. Tačiau Turkijos elgesys daugiau nei keistas. O gal ir ne, nes autoritariniai režimai visur siekia to paties: visomis priemonėmis didinti savo valdžią, ribojant demokratines laisves ir siaurinant žmogaus teises. Lietuvos politikams, net sėdintiems opozicijoje, kažkodėl nekliūva Turkijos veiksmai. Ar tai reiškia, kad Lietuva remia autoritarizmą? Baltarusijoje tikrai neremia, o Turkijoje?
Be abejonės, Turkijos prezidento R.T.Erdogano raginimas beveik trijų milijonų turkų bendruomenei turės poveikį, nors ir nebus lemiamas. Lems vokiečių, ne turkų balsai. Tačiau toks tiesmukiškas vienos valstybės vadovo kišimasis į kitos valstybės reikalus liudija ne tik įtampą tarp dviejų tariamų sąjungininkių, bet ir veikia bendrą atmosferą NATO bloke, kuriame Turkija vaidina nemenką vaidmenį ir priešiškus santykius turi ne tik su Vokietija, bet ir su Graikija.
Toks tiesmukiškas vienos valstybės vadovo kišimasis į kitos valstybės reikalus liudija ne tik įtampą tarp dviejų tariamų sąjungininkių, bet ir veikia bendrą atmosferą NATO bloke.
Su Graikija – ne tik dėl pabėgėlių, kurių graikų salose yra keliasdešimt tūkstančių, ir kurių skaičius, pablogėjus Turkijos ir Europos Sąjungos santykiams, vėl ėmė augti. Anksčiau sulaikiusi, o dabar – skatindama pabėgėlių srautus iš savo šalies, Turkija savotiškai keršija ES šalims, priimančioms pabėgėlius, bet drįstančioms kritikuoti autoritarizmo didėjimą Turkijoje.
Antra pagal dydį tautinė bendruomenė Vokietijoje po turkų yra lenkai, kurie nekvalifikuojami kaip pabėgėliai, bet kaip gausi tautinė bendruomenė, susiformavusi tuo metu, kai Lenkija tapo Europos Sąjungos dalimi. Dalis lenkų išlaikė savo šalies pilietybę, dalis turi Vokietijos. 2015 m. jų buvo priskaičiuojama 1 mln. 200 000. Daugiausia lenkai gyvena Rūro srityje ir didžiuosiuose miestuose – Berlyne, Hamburge ir kitur. Skirtingai nuo turkų, lenkų didžioji dalis yra proeuropietiškai nusiteikusi ir lengvai integruojasi į Vokietijos visuomenę.
Artėjant rinkimų datai, sociologinės apklausos rengiamos kas savaitę, ir duomenys apie galimus partijų rezultatus nuolat kinta, nors ir nežymiai. Štai savaitgalį publikuotų sociologinių apklausų duomenimis, kurias skelbia savaitraštis „Spiegel“, daugiausia balsų prognozuoja A.Merkel vadovaujam blokui – CDU – CSU. Jie gautų 38,1 proc. atėjusių balsuoti rinkėjų balsų. Už socialdemokratus balsuotų 24,8 proc. Už Kairiuosius (buvusius vokiečių komunistus ) – 9 proc., Liberalus – 8,3 proc., už Žaliųjų partiją – 8 proc. ir už AfD (Alternatyva Vokietijai) – 7,6 proc.
Vokiečių apžvalgininkai konstatuoja, kad tai yra labai preliminarūs duomenys, nes apie 40 proc. Vokietijos rinkėjų dar nėra apsisprendę, už ką jie atiduos savo balsą. Kita vertus, pastebima tendencija, kad, lyginant su praėjusiais rinkimais į Bundestagą prieš ketvertą metų, didžiosios tradicinės vokiečių partijos neteks dalies balsų. Daugiausia jų neteks A.Merkel partija, nors ir gerokai pirmaujanti prieš kitas politines jėgas. Centro dešinysis blokas CDU – CSU gali netekti apie 50 mandatų, lyginant su 2013 m. rinkimais. Šiek tiek mažiau neteks ir Vokietijos socialdemokratai. Taigi, dvi pagrindinės, ilgą laiką valdžiusios Vokietiją dešiniojo centro ir kairiojo centro partijos gerokai susilpnės.
Dvi pagrindinės, ilgą laiką valdžiusios Vokietiją dešiniojo centro ir kairiojo centro partijos gerokai susilpnės.
Nuo kanclerės A.Merkel nusigręžė dalis jos buvusių partiečių ir įkūrė labiau dešinę politinę jėgą – „Alternatyvą Vokietijai“. Ji balsus surinks iš tų Vokietijos rinkėjų, kurie pasisako prieš emigrantus, prieš jų įsileidimą į Vokietiją ir už vokiškos kultūros, o ne multikultūralizmo dominavimą savo šalyje. Jai prognozuojama nuo 7 iki 8 proc. rinkėjų balsų, bet didėjant nepasitenkinimui A.Merkel imigracine politika, jie gali surinkti ir daugiau balsų. Tuo labiau, kad imigrantai, ilgą laiką nebuvę tarp aktualių rinkiminių klausimų, vėl iškilo į pirmą, labiausiai vokiečius dominančią temą. Tai atsitiko Vokietijos policijai paskelbus duomenis, jog didėjant emigrantų skaičiui, didėja ir nusikaltimų skaičius vokiečių žemėse.
Iš viso Bundestago rinkimuose dalyvaus net 40 partijų. Tarp kurių yra ir Gyvūnų mylėtojų, Respublikonų, Piratų, Bavarijos, Demokratinė Ekologų partija, Nacionalinė demokratų partija (NDP – labiausiai dešinioji politinė jėga, neretai naudojanti nacių simboliką ir jų šūkius; jai prognozuojama 1,2 proc.) ir kitos. Visos jos paįvairina rinkimus, leidžia pasireikšti net keistiems laikiniems susivienijimams. Tačiau į parlamentą patenka tik tos, kurios surenka penkis procentus rinkėjų balsų.
Mes Lietuvoje stebimės, kad pas mus daug partijų, kad tarp jų yra ir nelabai rimtų ir keistų bei išsišokėlių. Iš tikrųjų šia prasme mes mažai kuo nusileidžiame vokiečiams. Partijų, trumpalaikių ar pusiau gyvų, turime kaip ir vokiečiai.
Kuo tikrai nusileidžiame, tai tradicinių vokiškų partijų branda, jų artumu žmonėms ir sugebėjimu ne meluoti rinkėjams, kaip neretai būna Lietuvoje, o vykdyti pažadus ir kelti visos vokiečių tautos gerovę. Nors mūsų lietuviškos ir tradicinėmis vadinamos partijos – konservatoriai, liberalai, socialdemokratai – važinėja pas giminingas partijas, dalyvauja įvairiuose seminaruose, tarsi, mokosi, bet niekaip nepriartėja prie vakarietiškų standartų. Kaip ir mūsų kuklumo vengiantis, pagyrūniškas gyvenimo būdas ir toli atsilikęs pragyvenimo lygis.
