Vis dėlto, dera pasakyti, kad antieuropietiška G.Wilderso partija gavo daugiau balsų, nei praėjusiuose rinkimuose – 20 vietų 150 vietų parlamente, ir tai reiškia, kad jo politikos šalininkų padaugėjo.
Kaip pastebi įtakingas vokiečių savaitraštis „Spiegel“, Europoje dabar vyksta konfliktas ne tarp dešiniųjų ir kairiųjų politinių jėgų, o tarp „proeuropietiškų liberalų ir protekcionistinių nacionalistų“.
Ypač tai pastebima dabartinėje Prancūzijos prezidento rinkiminėje kampanijoje. Nacionalistinę, antieuropietišką retoriką naudojanti Marine Le Pen dėl posto grumiasi su dešimčia žinomų šalies politikų. M.Le Pen žada ne tik išstoti iš Europos Sąjungos, bet ir atsisakyti euro ir vėl grįžti prie franko. Ji remia Brexitą ir žada draugauti su Maskva ir su jai oponuojančia Lenkija, kuri draugystės su Maskva griežtai atsisako.
Vokietija yra ir išliks po šių metų rinkimų stipriausia Europą vienijanti jėga, bet siūlysianti kelių greičių politiką ES šalims.
M.Le Pen atėjimo į prezidento postą laukia apie trečdalis prancūzų ir, žinoma, jos draugai Rusijoje ir kitose Europos Sąjungai priešiškose valstybėse. M.Le Pen piešiamas Prancūzijos paveikslas – tai chaose skęstanti valstybė. Ji žino, kad apie 89 procentai prancūzų mano, kad jų šalis eina ne ta kryptimi, ir žada tą kryptį radikaliai pakeisti.
Tačiau beveik du trečdaliai gyventojų, Prancūzijos TV apklausos duomenimis, kovo mėnesį pasisako prieš M.Le Pen ir už ją nebalsuos. Antrame prezidento rinkimų ture realiausiu jos priešininku įvardijamas nepriklausomas kandidatas, buvęs socialistas, kairysis liberalas, bankininkas, ekonomikos ministras F.Hollande'o vyriausybėje 39 metų Emmanuelis Macronas. E.Macronas prieš metus įkūrė savo judėjimą „En Marche“ ir per metus jau surinko 200 tūkstančių rėmėjų.
Dabartinis apklausų lyderis E.Macronas į rinkimus eina daugiau kalbėdamas apie optimistinę šalies ateitį, sako norįs prancūzams suteikti viltį ir pasididžiavimą savo valstybe. Jis žavisi atvira Europa ir pateisina A.Merkel pabėgėlių politiką. E.Macronas pasisako už „demokratinę revoliuciją“ Prancūzijoje, žada pertvarkyti socialinę draudimo sistemą, sumažinti pajamų skirtumą tarp dirbančiųjų valstybiniame ir privačiame sektoriuose.
Siekdamas sumažinti socialines įtampas didmiesčių priemiesčiuose, kuriuose siaučia nedarbas ir su tuo susijusios bėdos, E.Macronas žada juose dirbantiems verslininkams trejus metus atleisti nuo socialinių mokesčių už įdarbintus jų įmonėse asmenis. Išsilavinęs, turintis charizmą ir jaučiantis paprastą žmogų E.Macronas turi realių šansų tapti kitu Prancūzijos prezidentu ir dar kartą nuvilti euroskeptikus.
Mažai vilčių euroskeptikams suteiks parlamento rinkimai Vokietijoje šių metų rudenį. Jei Olandijoje ir Prancūzijoje euroskeptikai yra atstovaujami tų šalių parlamentuose, tai Vokietijos Bundestage jų nėra. Dabar Bundestage yra penkios partijos ir tarp jų radikaliausi yra kairieji – „Die Linke“. Dešiniųjų radikalų per visą pokario istoriją Vokietija neturėjo. Tai lėmė valdančiųjų partijų vykdoma antinacinė politika, nuoširdi atgaila už holokaustą ir kitus nacių įvykdytus nusikaltimus.
Tačiau per rugsėjo mėnesį vykstančius Bundestago rinkimus Vokietijoje į parlamentą pagal dabartines apklausas gali patekti nauja politinė jėga – „Alternatyva Vokietijai“. Tai atskilusi nuo A.Merkel vadovaujamos Krikščionių demokratų unijos, labiau į dešinę linkusi, prieš pabėgėlių politiką nukreipta politinė jėga. Ji gali surinkti 9 – 10 procentų rinkėjų balsų ir turėti parlamente apie 50 – 60 vietų. (Bundestage yra 630 vietų). Tai ženklins tam tikrą vokiečių slinktį į nacionalistinę dešinę. Šioje partijoje pasisakoma ne tik prieš pabėgėlius ir islamą, joje yra net holokaustą neigiančių narių, kurie partijos vadovybės yra toleruojami, nors žiniasklaidoje yra smarkiai dėl to kritikuojami.
Tačiau ne „Alternatyva Vokietijai“ lems didžiausios Europos valstybės politiką. Ją greičiausiai lems dabartinė Krikščionių demokratų ir Socialdemokratų koalicija. Už šias partijas pasisako apytikriai po lygiai rinkėjų, po trečdalį už kiekvieną.
Pasikeisti gali tik kanclerė, kurios pozicijos dėl pabėgėlių politikos yra gerokai susilpnėjusios, o naujo socialdemokratų partijos pirmininko, kandidato į kanclerius Martino Schulzo ir pačios partijos – sustiprėję. Vokietija yra ir išliks po šių metų rinkimų stipriausia Europą vienijanti jėga, bet siūlysianti kelių greičių politiką ES šalims. Nes skirtumai tarp valstybių pačioje Sąjungoje išlieka milžiniški, ypač tarp Vakarų ir Skandinavijos šalių iš vienos pusės ir Vidurio Rytų Europos ir Balkanų valstybių.
Lietuvai tam reikėtų ruoštis, o ne tenkintis tariamomis reformomis, didinančiomis bedarbių eiles ir skatinančiomis asmeninių sąskaitų suvedinėjimą. Užsienio politikoje esame saviizoliacijoje ir ieškome ne draugų ir prekybinių partnerių, o tik didiname priešininkų skaičių už savo valstybės sienų. Nenormalu, kad mūsų šalies vadovai net nesilanko Lenkijoje ir Baltarusijoje ir nepašneka akis į akį dėl Astravos atominės elektrinės. Kontaktai politiniame lygmenyje yra minimalūs.
Vis dėlto, akivaizdu, kad Europa keičiasi. Ji bus kitokia nei buvo, bet, nepaisant Brexito, ji išliks pakankamai galinga, nepaisant „kietesnių“ santykių su JAV. Po kanclerės A.Merkel vizito į JAV vokiečių spauda kone vienbalsiai tvirtino, kad su prezidentu D.Trumpu bus sunku, kad jis nebus tas prezidentas, kuris džiaugsis Europos Sąjungos stiprėjimu. Nepaisant to, JAV ir Europa yra pasmerktos tolesniam bendradarbiavimui.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytautas Plečkaitis: Socialdemokratai – ar sugebės atsigauti, ar jiems lemta išnykti?
