Tos lėtos tautos mirties, kurios nenorime matyti ir bandome nuo jos pabėgti apgaudinėdami save ir įsileisdami nedideles grupes dirbančiųjų iš rytų slavų valstybių. Beje, net nebandydami jų integruoti: išmokyti lietuvių kalbos ir lietuviško rašto.
Atsainiai žiūrint į integracijos reikalus, mūsų vaikai ir anūkai, likę Lietuvoje, gali tapti tautine mažuma su vyraujančia rusų kalba, kuria daugiausia kalba atvykėliai iš rytų. Integracijos klausimų galėtume pasimokyti iš vokiečių arba iš šveicarų. Pavyzdžiui, Šveicarijoje verslininkas negali priimti į darbą svetimšalio, ne Šveicarijos piliečio, nepasitikrinęs darbo biržoje, ar nėra vietinio šveicaro, galinčio dirbti tokio paties darbo. Jei šveicaro nėra, prašau priimti, bet jei yra, būk mielas priimk saviškį. Toks įstatymas.
Didžiausia Europos valstybė Vokietija per metus padidino gyventojų skaičių vienu milijonu žmonių – iki 83 milijonų. Žinoma, daugiausia imigrantų dėka, nes vokietės, kaip ir lietuvės, retai augina daugiau nei du vaikus. Tačiau Vokietijoje veikia stipri integracijos programa, verčianti atvykėlius, norinčius įsidarbinti, išmokti vokiečių kalbą ir gebėti ne tik susikalbėti, bet ir skaityti bei rašyti vokiškai.
Dėl imigrantų vokiečių dauguma (67 proc.) nori, kad būtų nustatyta viršutinė priimamų imigrantų riba.
Žinoma, vokiečiai, kaip ir lietuviai, taip pat išvažiuoja iš savo šalies į šiltesnius kraštus. Tačiau dauguma išvažiuoja tam, kad vėl į ją sugrįžtų. Apie išvykimą iš savo namų gražiai yra parašęs Czeslawas Miloszas. Krasnogrudoje, netoli Lietuvos sienos Žagarų kaimo dvarelyje, kur jis praleido vaikystę, virš įėjimo įrašyti jo žodžiai: „Beda temu, kto wyrusza i niewraca“ (liet.k. „Vargas tam, kuris išvyksta ir negrįžta“) Pats Cz.Miloszas, vadintas paskutiniu LDK lietuviu, po dešimtmečių klajonių Europoje ir Amerikoje sugrįžo į savo tėvynę – Lenkiją.
Grįžtant prie imigracijos. Vis dėlto Vokietija yra smarkiai susirūpinusi per dideliu imigrantų skaičiumi, kurio ji nepajėgia taip greit integruoti, kaip to tikėjosi. Todėl imigrantų klausimas buvo aktualus ne tik rinkimų į parlamentą metu. Jis aktualus ir dabar, A.Merkel bandant sudaryti vadinamą Jamaikos koaliciją su giminiška Krikščionių socialine unija (CSU) Bavarijoje, taip pat su Laisvaisiais demokratais (liberalais) ir Žaliaisiais.
Po rinkimų į Vokietijos parlamentą praėjo dvi savaitės, bet derybos tokios sudėtingos, kad už derybų eigą atsakingi politikai mano, jog vargu ar iki Kalėdų bus sudaryta nauja Vokietijos vyriausybė. Todėl tikėtis esmingų sprendimų Europos Sąjungos lygmeniu, pavyzdžiui, dėl Katalonijos atsiskyrimo, nereikia tikėtis.
Iš pradžių A.Merkel derėjosi vieninteliu klausimu su giminiška CSU. Tas klausimas – pabėgėliai, nes dėl jų CSU smarkiai pralaimėjo rinkimus Bavarijoje. Tiesa, jai pavyko išsaugoti daugumą, bet didelė bavarų dalis vietoj CSU pasirinko AfD, kuri, beje, per ketverius metus būdama Bundestage ir turėdama 92 vietas, iš valstybės biudžeto gaus apie 400 milijonų eurų savo partinei veiklai vystyti. Tad lengvai nurašyti šios radikaliai dešinės vokiečių politinės jėgos nepavyks. Teks su ja nemenkai pakovoti ir įrodyti rinkėjams, kad jos idėjos yra nepamatuotos. Ar tai pavyks senoms demokratinėms jėgoms, dar nežinia.
Vokiečių savaitraštis „Focus“ užsakė gyventojų apklausą, norėdamas sužinoti, kokie klausimai vokiečiams yra patys aktualiausi po rinkimų, ko iš tikrųjų vokiečiai nori?
Dėl imigrantų vokiečių dauguma (67 proc.) nori, kad būtų nustatyta viršutinė priimamų imigrantų riba. Atsižvelgdami į Vokietijos rinkėjų norą, A.Merkel ir Bavarijos CSU lyderis Horstas Seehoferis sutarė, kad Vokietija gali priimti ir sėkmingai integruoti per metus ne daugiau kaip 200 tūkstančių pabėgėlių. Tai perpus mažiau pabėgėlių, nei šiemet paprašė prieglobsčio Vokietijoje.
Kaip tas bus įgyvendinama dar nėra aišku. Tokioje margoje koalicijoje sutarti nebus lengva ne tik su CSU, bet ir su Žaliaisiais. Jų atstovas derybose su A.Merkel komanda, patyręs politikas ir buvęs šios partijos lyderis Jurgenas Trittinas jau spėjo pareikšti, kad pabėgėliams turi būti leista susijungti su šeimomis, kurios yra likę pabėgėlių tėvynėse. Nes to, anot J.Trittino, reikalauja žmogaus teisių chartija ir krikščioniškas požiūris į pabėgėlius.
Kaip jie susitars tarpusavyje ir ar nereikės kviestis į pagalbą socialdemokratų, siekiant stabilios vyriausybės sudarymo, klausimas lieka atviras. Tuo labiau kad pagal to paties leidinio apklausas, daugiau kaip pusė socialdemokratų rinkėjų pasisako už didžiąją koaliciją, nepaisant jos pirmininko M.Schulzo pareiškimo, kad jie pereina į opoziciją. Tačiau, kita vertus, 49 proc. rinkėjų norėtų matyti Jamaikos koaliciją, t.y. be socialdemokratų, ir tik 28 proc. rinkėjų pasisako už Didžiąją koaliciją.
Su imigrantų klausimu yra susiję ir kiti vokiečiams tapę aktualūs klausimai. Pavyzdžiui, net 83 proc. vokiečių nori, kad būtų priimtas pabėgėlių įstatymas, kurio Vokietijoje nėra. Šito reikalauja ir kitas būsimas koalicijos partneris Laisvieji demokratai. Iki šiol vyriausybė be parlamento pritarimo sprendė, kaip yra būtina elgtis su pabėgėliais ir kiek ji pajėgi tų pabėgėlių priimti.
Didžioji vokiečių dalis (76 proc) pritarė CDU ir CSU pasiūlymui išplėsti vaizdo kamerų tinklą gatvėse, aikštėse ir kitose viešose vietose, siekiant užtikrinti didesnį gyventojų saugumą. Jis tapo aktualus, kai su pabėgėlių atvykimu padidėjo nusikaltimų skaičius.
Aktualus vokiečiams aplinkos švaros klausimas. 62 proc. vokiečių pasisako už senų elektrinių, varomų anglimi, uždarymą. Nors, kita vertus, daugiau kaip pusė Vokietijos rinkėjų yra prieš dyzelinių ir benzininių automobilių gamybos nutraukimą. Dauguma vokiečių (78 proc.) remia A.Merkel norą nuo 2019 m. atsisakyti solidarumo mokesčio, kuris buvo mokamas rytinėms Vokietijos žemėms ir sudarė 5,5 proc. nuo gaunamų pajamų.
Didžiausia kliūtis formuojamoje A.Merkel koalicijoje yra prieštaravimai tarp Krikščionių socialinės unijos ir Žaliųjų. Teks daryti nemažai kompromisų, kad nauja vyriausybė galėtų sėkmingai dirbti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytautas Plečkaitis: Vokietijos rinkimų pamokos Lietuvai ir Europai
