Visi mūsų atkurtos prieš 30 metų nepriklausomos valstybės prezidentai, pradedant Algirdu Brazausku baigiant D.Grybauskaite, sovietmečiu buvo KP nariai. Išskyrus Valdą Adamkų, kuris, karui baigiantis, pasitraukė į Vakarus ir grįžo jau į nepriklausomą Lietuvą.
Prezidentas elektas Gitanas Nausėda, nors ir gimęs sovietmečiu, brandžiausius gyvenimo metus vis dėlto praleido jau atkurtoje nepriklausomoje valstybėje. Jis turėtų būti kur kas mažiau paženklintas komunistine našta ir totalitarinio režimo įtvirtintais įgūdžiais, vienaip ar kitaip, slėgusiais prieš tai buvusius valstybės vadovus.
Ar realiai mes pajusime tą skirtumą? Iš V.Adamkaus prezidentavimo mes tai pajutome. Būdama laisva ir nepriklausoma asmenybė V.Adamkus net po dviejų kadencijų išliko kuklus, nuoširdus ir principingas žmogus, puoselėjantis vertybes, brangias daugeliui Lietuvos piliečių.
D.Grybauskaitė savo politinę karjerą pradėjo Leningrado Ždanovo vardo universitete. Po to gilino savo studijas „komunistų ideologinėje kalvėje“ Maskvos visuomenės mokslų akademijoje, kuri turėjo rengti „aukštos prabos“ komunistinius ideologus. Nuo 1983 m. septynerius metus iki 1990 m. birželio mėn., dėstė Vilniaus aukštoje partinėje mokykloje prie LKP CK.
Nežinia kodėl, oficialioje prezidentės biografijoje, pateiktoje apie Lietuvos prezidentą, nėra nurodyta, kada D.Grybauskaitė įstojo į TSKP ir kada iš jos išstojo. Apskritai, oficialiame jos puslapyje net neminimas buvęs partiškumas, nors visų kitų prezidentų bei politikų biografijose jis yra nurodomas. Žiniasklaidos duomenimis, D.Grybauskaitė į SSKP įstojo 1979 ir išbuvo komunistų partijoje iki 1991 m. Beje, pirmasis nepriklausomos Lietuvos prezidentas A.Brazauskas KP nariu tapo 1957 m. ir išbuvo tos partijos nariu daugiau kaip 30 metų.
Kažkodėl Lietuvoje tapo įprasta „nuslėpti“ priklausymą komunistų partijai. Daugelis žinomų buvusių partinių veikėjų, tapę „svarbiais“ žmonėmis nepriklausomoje Lietuvoje, net mokslininkai ir menininkai dažnai yra linkę pamiršti, kad yra buvę komunistų partijos nariai. Tuo labiau to fakto „neprisimena“ rašantys jų biografijas.
Žinoma, didžiuotis nėra ko. Tačiau, kita vertus, Lietuvoje buvo 200 tūkstančių komunistų prieš nepriklausomybės paskelbimą ir tarp jų ne visi buvo blogiečiai. Noras būti geresniais nei buvome yra žmogiškas, bet jis iškreipia istorinę tiesą tiek apie mus pačius, tiek apie mūsų tėvus ir senelius. Neišmintinga yra gyventi pačių falsifikuotoje istorijoje.
Beje Vakaruose buvimas komunistu, ypač praeityje, daug kur nėra nuodėmė.Tai net netrukdo užimti aukštas pareigas ES struktūrose. Nuodėmė, greičiau yra būti nacionalistu arba naciu ir slėpti savo biografiją. Vienas iš Vokietijos Žaliųjų partijos lyderių, buvęs 7 metus Vokietijos aplinkos apsaugos ministras, o dabar Bundestago narys Jurgenas Trittinas (g. 1954) jaunystėje priklausė komunistinei trockistinei ir maoistinei organizacijoms. Tas faktas yra viešai visur minimas, net jo neseniai duotame interviu apie Žaliųjų partijos sėkmę vokiečių žiniasklaidai. Matyt, tai rodo kitokį praeities kultūros suvokimą, nei Lietuvoje.
Neišmintinga yra gyventi pačių falsifikuotoje istorijoje.
Apie D.Grybauskaitės pažiūras sunku ką nors konkrečiai pasakyti. Tačiau jos mokslai Leningrade, Maskvoje, darbas Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje ir apginta disertacija tarsi turėtų liudyti apie to laiko jos komunistines pažiūras. Kiek giliai ir kiek ilgai ji tikėjo komunistine ideologija, tik ji pati viena gali pasakyti.
Manau, vis dėlto idėjine komuniste ji nebuvo. Nepriklausomybės metais, ji kaip ir nemažai buvusių Lietuvos komunistų rinkosi dešinį neoliberalizmą. 1991 m. šešis mėnesius pasitobulinusi Džordžtauno universitete JAV, o vėliau, dirbdama Lietuvos ambasadoje Amerikoje ir Briuselyje, D.Grybauskaitė matyt, dar labiau įtikėjo laisvosios rinkos bei globalizacijos pranašumais. Europinės centro kairės ar socialdemokratinės idėjos jai tikrai buvo svetimos.
Ji niekada nebuvo nei už progresinius mokesčius (nors Jungtinėse Valstijose kaip ir daugelyje ES šalių jie yra), nei už socialiai atsakingą ekonominę politiką. Retai teko iš jos lūpų išgirsti, kaip mažinti skurdą Lietuvoje ir ką daryti, kad socialiniai skirtumai, esantys didžiausi Europos Sąjungoje, būtų sumažinti. Artimesnė prezidentei, matyt, buvo Tarptautinio valiutos fondo Vidurio Rytų Europai peršama šoko terapija: „kas sugebės, tas praturtės, kam lemta nuskęsti skurde, tas tegul skęsta“. D.Grybauskaitė sugebėjo ne tik nenuskęsti, bet ir iškilti į politines aukštumas. Lietuva jai valdant pagarsėjo didžiule emigracija ir socialine nelygybe.
Kita vertus, savo dviejų kadencijų metu D.Grybauskaitė buvo proeuropietiškos ir kartu proamerikietiškos politikos šalininkė, kiek jas abi pavyko suderinti. Jai pavyko užmegzti glaudžius santykius su Vokietijos kanclere Angela Merkel ir tai jai padėjo pelnyti Briuselyje įtakingos valstybės vadovės įvaizdį.
D.Grybauskaitė nemažai prisidėjo, kad Lietuvoje būtų dislokuotos Vokietijos karinės pajėgos, rėmė aktyvų Lietuvos dalyvavimą NATO, buvo nebendravimo su Putino Rusija šalininkė. Savo radikalia retorika, išsiskiriančia, ko gero, visoje Europos Sąjungoje, D.Grybauskaitė stengėsi nenusileisti Vytautui Landsbergiui.
D.Grybauskaitė visokeriopai skatino sankcijas Rusijai, kuri 2014 m. okupavo Krymą ir parėmė separatistines jėgas rytų Ukrainoje. Ji buvo viena iš didžiausių Ukrainos advokačių tarptautinėje arenoje. 2015 m. ji net buvo išrinkta Ukrainos metų žmogumi.
Be kita ko, prezidentė visiškai uzurpavo Lietuvos užsienio politiką, nustumdama nuo jos premjerus. Ji viena atstovavo Lietuvai valstybių vadovų susitikimuose Briuselyje, kai juose dominuodavo kitų šalių vyriausybių pirmininkai. Kaip pastebėjo įtakingas lenkų dienraštis „Rzeczpospolita“, D.Grybauskaitė yra „individualistė“. Individualistine tapo ir Lietuvos užsienio politika, ištikimai palaikoma ministro Lino Linkevičiaus.
Lietuva užsienio politikoje nuolat siekė išsiskirti, bet ne tiek konkrečiais darbais, kiek savigyra bei karinga retorika, kuri netinka nei subrendusiai valstybei nei išmintingai tautai. Todėl jos santykiai su kaimynais, net su Baltijos šalimis, nekalbant jau apie Lenkiją ar Baltarusiją, buvo tik kaimyniški, bet ne draugiški. Todėl ir turim Astravo problemą, kurią išspręsti mūsų politikai bando vien žodiniais užkeikimais.
Žinoma, karinga retorika tarsi turėtų rodyti prezidentės tvirtą charakterį siekiant savo tikslų bei mokėjimą pateikti save Lietuvos visuomenei kaip vienintelės sugebančios vadovauti šaliai. Tai matyti iš kadencijos pabaigoje susukto propagandinio filmo bei panegiriška dvasia sukurtos knygos.
Jos santykiai su kaimynais, net su Baltijos šalimis, nekalbant jau apie Lenkiją ar Baltarusiją, buvo tik kaimyniški, bet ne draugiški.
Kita vertus, su kai kuriais knygos autorės ir prezidentės patarėjos D.Ulbinaitės pastebėjimais galima sutikti. Prezidentė, subrendusi sovietmetyje ir auklėta komunistine ideologija, kaip ir daugelis jos kartos žmonių, mokydamasi prestižinėje, daugiausia komunistinės nomenklatūros vaikams skirtoje Vilniaus S.Nėries mokykloje, tikrai galėjo sovietmečiu nežinoti nei apie partizanus, miško brolius, nei apie tremtinius, nei apie lietuvišką trispalvę.
Juk sovietmetyje dalis mūsų visuomenės gyveno komunistinės nomenklatūros supūstame burbule, kuriame gyvavo iškreipta kasdienybė ir suklastota istorija. Joje partizanai buvo „banditai“, tremtiniai – „buržuaziniai nacionalistai“, o tikra trispalvė buvo ta, kurią palaimino lietuvių komunistai XX a. penktame dešimtmetyje. Augant ir bręstant tokioje aplinkoje, paprastai turėjai žinoti tiek, kiek tau „reikėjo žinoti“. Norintiems žinoti daugiau ar ieškant tiesos, nesuderintos su KP ideologine linija, vartai tolimesnei karjerai greit užsidarydavo.
Dideliai daliai Lietuvos žmonių visus tris dešimtmečius po nepriklausomybės paskelbimo nelabai rūpėjo tas faktas, kad prezidentas(ė) buvo kažkada komunistas(ė). Tiek A.Brazauskas, kurio dėka daugelis LKP narių tapo politikais ir valdininkais nepriklausomoje Lietuvoje, tiek D.Grybauskaitė buvo gana populiarūs ir didelės dalies žmonių buvo vertinami teigiamai. Jų užsienio ir vidaus politika nedaug kuo skyrėsi, o svarbiausi prioritetai – narystė Europos Sąjungoje bei NATO, matyt, vienodai rūpėjo, kaip ir nepartiniam liberalui V.Adamkui.
Įdomu tai, kad prie D.Grybauskaitės iškilimo Lietuvos politinėje padangėje prisidėjo ir A.Brazauskas, ir Vytautas Landsbergis. Pirmasis, būdamas premjeru, ją paskyrė finansų ministre ir pasiuntė D.Grybauskaitę komisarės pareigoms į Briuselį, o antrojo vadovaujama konservatorių partija padėjo jai laimėti rinkimus ir tapti prezidente.
Jos reitingai, kaip ir A.Brazausko ar V.Adamkaus išliko aukšti, o visuomenės pasitikėjimas per visus dešimt metų buvo pastoviai didelis. Lietuvių tauta mėgsta savo prezidentus jau vien dėl to, kad jie yra prezidentai. Todėl esu įsitikinęs, kad ir prezidento elekto reitingai nebus mažesni, nei buvusiųjų prezidentų.
