Nėra jokio pateisinimo mūsų valstybės okupacijai. Svetima didžiulė Sovietų valstybė, sudariusi sandėrį su nacių Vokietija, be šūvio užėmė Lietuvą ir kitas dvi Baltijos valstybes. Tačiau, kodėl be šūvio, be protestų, be studentų, mokytojų ir valdininkų demonstracijų? Ir be savo prezidento? Kodėl taip lengvai ir visuotinai pasiduota?
Vilnietis rašytojas Jozefas Mackiewiczius, buvęs tragiškų dienų liudininku, savo knygoje „Tiesa akių nebado“ apie Lietuvos valstybės okupaciją taip rašė: „Neabejodamas pareiškiu, kad pasaulis dar nebuvo matęs tokio nuopolio ir menkystės. Būdavo, kad valstybė priverčiama pasiduoti. Būdavo, kad gindamasi būdavo išduota. Būdavo taip staigiai užpulta, kad nespėdavo kalavijo išsitraukti <...> Tačiau, kad visi kaip vienas, seni ir jauni su orkestrais ir plevėsuojančiomis tėvynės vėliavomis, su visu valstybės aparatu ne tik pasiduotų, bet pereitų į priešo pusę, į nelaisvę, po žvėrišku bolševikų jungu – tokio atvejo tautų istorijoje dar nebuvo. Dėjosi kažkas tokio, nuo ko pasijunti tarsi skruzdės po odą bėgiotų ar būtum panardintas šlykštybių kubile. Lietuvos karininkas, dar nespėjęs susigaudyti sovietų kariniuose laipsniuose, aklai atiduodavo pagarbą kiekvienam, o kareiviai tai darė kone su mazochistiniu pasimėgavimu.“
Gal ta visuotinio susitaikymo su okupantu ir jo įvedama tvarka bei pataikavimo stipresniam atmosfera galėjo atsirasti todėl, kad kažkas esminio buvo blogai mūsų valstybėje?
Rašytojas J.Mackiewiczius romane „Tiesa akių nebado“ talentingai aprašė, kas dėjosi Lietuvos sostinėje Vilniuje 1940 m. po birželio 15 d. Gal ta visuotinio susitaikymo su okupantu ir jo įvedama tvarka bei pataikavimo stipresniam atmosfera galėjo atsirasti todėl, kad kažkas esminio buvo blogai mūsų valstybėje? Argi normali valstybė, turinti 26 tūkstančių vyrų kariuomenę su 120 tūkstančių šauktinių, karo aviaciją, policiją ir saugumą, gali taip lengvai, per vieną dieną subyrėti?
Prezidento Antano Smetonos pabėgimą iš šalies kritišką jai valandą dalis mūsų visuomenės ir šiandien linkę pateisinti. Dalis jam net paminklą nori pastatyti Vilniuje. Tarsi Kaune prezidentūros kieme būtų per mažai? Gal toji dalis nežino, kad A.Smetona iš Lietuvos jau bėgo ne pirmą kartą? 1918 m. pabaigoje, kai besitraukianti Vokietijos kariuomenė paliko Vilnių, gruodžio 20 d. Vilnių paliko premjeras A.Voldemaras su finansų ministru M.Yču, o kitą dieną, gruodžio 21 d. – Valstybės Tarybos pirmininkas A.Smetona su šeima. M.Sleževičius, ką tik grįžęs iš Rusijos, bandė jį įtikinti pasilikti, bet veltui. Grįžo būsimas prezidentas tik po kelių mėnesių, kai padėtis šalyje M.Sleževičiaus vyriausybės dėka buvo stabilizuota.
Kodėl mūsų generolai, turėję parengti gynybos planus 1939–1940 m. pradžioje, jų neparengė, o prezidentas A.Smetona už įsakymo nevykdymą jų neatleido? Kam apskritai reikalinga kariuomenė, jei, priešui okupuojant šalį, ji nesipriešina, o draugiškai sutinka agresorių saviems generolams vadovaujant? Kauno karinis komendantas J.Bobelis, siekdamas užtikrinti visišką ramybę Kaune, okupantams įžengiant į miestą, uždraudė bet kokius susibūrimus gatvėse, o policijai suteikė neribotus įgaliojimus prieš savo piliečius.
Daugelis istorikų sutinka, kad Lietuvos likimas sprendėsi ne birželio 15-ąją, o 1939 m. rugpjūčio 23 d. Tačiau ir sudarius slaptą Molotovo–Ribentropo paktą, Lietuva objektyviai dar išsaugojo valstybės, kaip atskiro subjekto, statusą. Anot amerikiečių istoriko A.E.Senno, Lietuva po sovietinių įgulų įvedimo 1939 m. spalį tapo protektoratu. Tačiau kurį laiką ji galėjo rinktis: ar eiti su Vokietija ir išsaugoti vienokį ar kitokį valstybingumo statusą, ar pasiduoti Sovietų Sąjungos malonei.
Vokietijai 1939 m. rugsėjo 1 d. pradėjus karą prieš Lenkiją iš vakarų, o sovietams rugsėjo viduryje puolant ją iš rytų, Lietuvai atsirado proga pačiai atsiimti Vilnių, nelaukiant, kol jį užims sovietai. Vokietija įvairiais diplomatiniais kanalais tą siūlė daryti, o sovietų agentai, kaip ir Prancūzijos bei Anglijos diplomatai, gąsdino Lietuvą pasekmėmis. Net dalis Vilniaus gyventojų tikėjosi ir laukė, kad Lietuva pati jį užims, o nelauks sovietinės kariuomenės.
Deja, Lietuvos politiniam elitui, generolams ir pulkininkams bei daugumai diplomatų atrodė geriau nieko nedaryti, o tik laukti. Vienintelis K.Škirpa, Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje, ir grupelė karininkų ragino patiems spręsti savo likimą ir užimti Vilnių.
Anot rašytojo ir diplomato Jurgio Savickio žodžių, „Demokratinis pasaulis taip laukte laukė, kad Lietuva užims jai prideramas provincijas ir įsitvirtins pačiame Vilniuje. Ir Lietuvos kariuomenė to laukė ir buvo pasiilgusi to žygio. Ir Lietuvos žmonės[…]. Sovietų kariuomenė galbūt ir būtų puolusi mus… Bet dėl mylimiausios reikia kautis ir daug kuo rizikuoti ir paaukoti. Ar mirti.“ ( „Žemė dega“)
Po vadinamos savitarpio pagalbos sutarties pasirašymo su Sovietų Sąjunga, kai į Lietuvą buvo įvesta apie 20 tūkstančių sovietinės kariuomenės dalinių, o už tai sovietai perdavė jų užimtą Vilniaus kraštą Lietuvai, A.Smetona, anot A.E.Senno, „dažnai galvojo apie pabėgimą[...], kelis kartus teiravosi vokiečių, ar suteiks prieglobstį nuo sovietų pabėgusiems oficialiems Lietuvos pareigūnams“.
Pasidavusi Lietuvos valdžia ir kariuomenės vadovybė, matyt, tikėjosi okupacinės sovietinės valdžios malonės ir pasigailėjimo. Bet jo nebuvo. Nesigailėta nei mokytojų, nei kunigų, nei pasidavusių karininkų ir politikų, nei moterų, nei vaikų... Per 1941 m. birželio 14–18 d. trėmimus į Rusijos platybes buvo išvežta apie 17 500 Lietuvos piliečių. Tai buvo tik pradžia trėmimų, kurie buvo atnaujinti po karo, antrą kartą sovietams užėmus Lietuvą. Tik trečdalis ištremtųjų sugrįžo į Lietuvą.
Jei 1939 m. rugsėjį Lietuvos kariuomenė būtų užėmusi Vilnių ir būtų nuspręsta priešintis ateinančiam okupantui, Lietuvos likimas būtų kitoks. Gal šiandien labiau vertintume savo valstybę, o valdžia labiau gerbtų ją išrinkusius piliečius. Istorijos rato nepasuksi atgal. Iš istorijos reikėtų bent pasimokyti ir nesitikėti pasigailėjimo, kai, turėdamas pareigą priešintis ir ginti savo šalį, tos pareigos neatlieki.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytautas Plečkaitis: Lietuvos ir Lenkijos valstybininkų sukurta Gegužės 3-iosios Konstitucija – pirmoji Europoje
