Tačiau šis biudžetas labai svarbus naujoms ir neturtingoms ES šalims, kurios į ES iždą įneša kur kas mažiau, nei iš jo gauna. Tarp jų yra – visos Baltijos šalys ir Lenkija. Lietuva tik Visagino AE uždarymui tikėjosi gauti jei ne 700 mln. eurų, tai bent daugiau nei 400 milijonų.
Lenkų premjeras dėl savo gerų ryšių su Vokietijos kanclere A.Merkel tikėjosi savo šaliai išrūpinti net 100 milijardų zlotų (apie 88 mlrd. litų). Lenkija yra viena iš tų šalių, kuri gauna daugiausia ir nesėkmę Briuselyje priima labai skaudžiai. Jaroslawo Kaczynskio opozicinė partija „Tvarka ir teisingumas“, kaip rašo „ Gazeta Wyborcza“, dėl to net apkaltino premjerą D.Tuską, kad jo orientacija į Vokietiją buvo klaida.
Visų šalių vadovai į Briuselį buvo atvykę kaip būsimi nugalėtojai – vieni ketino kuo daugiau gauti, kiti – kuo mažiau duoti.
Ryžtingiausiai nusiteikęs buvo Didžiosios Britanijos premjeras D.Cameronas, pasiūlęs sumažinti bendrą ES biudžetą 60 mlrd. eurų. Jis teigė, kad ES negali leisti biudžetą didinti tuomet, kai beveik visos ES šalys savo nacionalinius biudžetus privalo karpyti.
D.Cameronui ypač reikėjo pasirodyti prieš savo rinkėjus ryžtingu ir ginančiu savo šalies interesus, nes britų euroskepticizmas dar išaugo. Daugiau kaip pusė britų pasisako už išstojimą iš ES. Daug euroskeptikų ir jo paties konservatorių partijoje.
Britus parėmė Nyderlandai ir Skandinavijos šalys. Tad įsidėmėtina: skandinavų prielankumas bei solidarumo jausmas Baltijos valstybėms, tarp jų ir Lietuvai, išnyko. Na, o britai su olandais solidarumo mums per daug niekada nerodė.
Netikėtai D.Cameronas susilaukė paramos iš kanclerės A.Merkel, kuri pasiūlė apkarpyti būsimą biudžetą bent 30 mlrd. eurų. Kai kurie apžvalgininkai net ėmė kalbėti apie naują ES ašį: Berlynas–Londonas. Ar tokia ašis tikrai atsiras, parodys laikas.
Britus parėmė Nyderlandai ir Skandinavijos šalys. Tad įsidėmėtina: skandinavų prielankumas bei solidarumo jausmas Baltijos valstybėms, tarp jų ir Lietuvai, išnyko.
Manyčiau, tai greičiau puikiai apgalvotas vokiečių diplomatinis ėjimas, siekiant ne atstumti, o pritraukti britus, leidžiant D.Cameronui į savo šalį grįžti nugalėtoju ir apraminti euroskeptikų balsus Didžiojoje Britanijoje. Drauge įspėjant, tiesa, netiesiogiai, Paryžių dėl jo užsispyrimo kai kuriais klausimais.
Kita vertus, A.Merkel net sutiko, kad britai, kaip ir anksčiau, gautų lengvatinių išmokų iš ES biudžeto, nors tuo ir labai nepatenkintos kitos didelės šalys, ypač Prancūzija. Vokietijos kanclerė net leido viešai papriekaištauti Prancūzijai, kad ši nesutinka atsisakyti Europos parlamento posėdžių Strasbūre, kur viena sesija ES kainuoja net 250 mln. eurų.
Oficialiais duomenimis, ES biurokratiniam aparatui išlaikyti dabar skiriama 6 proc. – apie 60 mlrd. eurų, o išmokoms žemės ūkiui – 40 proc. (apie 400 mlrd. eurų) viso ES biudžeto.
Strasbūras prancūzams – ir prestižo reikalas, ir, žinoma, darbo vietos bei įplaukos į nacionalinį biudžetą. Todėl šis brangus malonumas ES šalių parlamentarams posėdžiauti ne tik Briuselyje, bet ir Strasbūre, oponentams sukandus dantis, yra toleruojamas.
ES šalims siekiant tik savų interesų, nemažai daliai jų sėdint skolose bei reikalaujant naujų išmokų, susitarti dėl ES biudžeto tiesiog nebuvo įmanoma. Tai iš karto suprato ir, matyt, net iš anksto žinojo tokios šalys, kaip Vokietija, mokanti į ES biudžetą daugiausia.
Kanclerė A.Merkel, dar prieš kelionę į Briuselį, buvo nusiteikusi tam, kad visoms šalims sėdint savo apkasuose su savo egoistiniais interesais, susitarti nepavyks, tad geriausias būdas apmalšinti visų apetitą yra atidėti sprendimą ateičiai.
Vokiečių ekspertas Cornelius Ochmanas atvirai pareiškė, kad Vokietija laimėjo laiko. Nė viena ES šalis nepralaimėjo ir turės pakankamai laiko susivokti, kad biudžetas nebus didinamas, todėl teks gyventi kukliau. Pralaimėtojais kai kurie apžvalgininkai laiko Briuselio biurokratų viršūnėlę su Europos Komisijos pirmininku J.M.Barosso ir Europos Sąjungos prezidentu H. van Rompuy priešakyje.
Ryškiu laimėtoju po šio susitikimo laikomas britų premjeras D.Cameronas, labai palankiai sutiktas Londone ir išgirtas britų spaudoje už ryžtingą poziciją.
Tikruoju nugalėtoju, matyt, tapo Vokietijos kanclerė A.Merkel. Ji surado dar vieną stiprų sąjungininką – D.Cameroną. Vokiečių politikos interesas yra ne silpninti ES, o ją stiprinti. Tačiau be Didžiosios Britanijos, antros pagal dydį ES ekonomikos, tai būtų kur kas sunkiau padaryti. Vokietijos ir Didžiosios Britanijos interesai, plečiant vidaus rinką sutampa, o vokiečių ir prancūzų interesai skiriasi. Vokietijai yra reikalinga Didžioji Britanija kaip atrama Prancūzijai ne tik šioje srityje, bet ir globaliame žaidime.
Kita vertus, A.Merkel puikiai pasirodė ir savo šalies rinkėjams. Kitąmet vyksiančiuose rinkimuose ji turi galimybių laimėti. Mat socialdemokratų kandidatas Peeras Steinbruckas dar ir gerokai susimovė išaiškėjus, kad jo honorarai už paskaitas viršija net 1,5 mln. eurų. Kairiųjų lyderio reitingai dėl to smuko – dabar jie yra perpus mažesni už A.Merkel.
Kitas ES šalių viršūnių susitikimas, greičiausiai, su kuklesniais šalių apetitais, numatytas 2013 m. sausio pabaigoje – vasarį, turėtų būti sėkmingesnis. Reikia tikėtis, kad mūsų šalies europarlamentarai veiks vieningiau nei iki šiol, o naujoji Vyriausybė ir pirmieji asmenys bus labiau iniciatyvūs, suras daugiau draugų tarp ES šalių vadovų ir padarys viską, kas nuo jų priklauso, kad Lietuva, svarstant 2014–2020 metų ES biudžetą, išsikovos jai reikalingus pinigus AE uždarymui, taip pat žemdirbiams remti ir kitiems svarbiems Lietuvos projektams.
