Nacionalinis susivienijimas „Už Lietuvą Lietuvoje“, sujungęs Tautininkų sąjungą, Tautos vienybės sąjungos koaliciją, Centro sąjungą ir Socialdemokratų sąjungą, nesurinko net procento balsų. Nacionalistus pralenkė net radikalioji prosovietinė kairė – Socialistinis liaudies frontas, gavęs daugiau kaip procentą rinkėjų balsų.
Lietuvos žmonės atmetė tiek radikalią dešinę, tiek radikalią kairę. Abi jos nieko gero savo tautai ir valstybei nėra davusios. Kairieji radikalai, tiksliau, komunistai, tautininkams be šūvio kapituliavus, 1940 m. parsidavė sovietams. Dešiniųjų radikalų aktyvistai talkino nacių režimui karo metais ir prisidėjo prie masinių žudynių.
Tačiau nepaisant visiško marginalių partijų kracho per Seimo rinkimus, neatsistatydino nė vienos pralaimėjusios jėgos vadovas. Vadai nepakeičiami.
Atskira kalba apie tautinius socialdemokratus. Nežinau, kiek Socialdemokratų sąjunga yra socialdemokratinė, bet kad ji lengvai randa bendrą kalbą su tautininkais ir nacionalistais bei eina į rinkimus su jais viename sąraše, rodo, kad joje tvyro absoliutus idėjinis chaosas.
Kita tautiniu pagrindu sudaryta politinė jėga – Lietuvos lenkų rinkimų akcija – gavo penkis kartus daugiau balsų už lietuvių tautininkus, Seime turi frakciją ir dalyvauja Vyriausybėje. Visos lietuvių tautinės ir nacionalistinės jėgos neatsvėrė vienos LLRA.
Lietuviškų marginalinių partijų vaidmuo visuomenės gyvenime pasimato tik prieš Seimo rinkimus ir valstybines šventes, kai jos organizuoja eitynes Gedimino prospektu. Tuomet partijų, kurių neremia net ir vienas procentas Lietuvos žmonių, atstovai aiškina per Lietuvos televizijas, įskaitant ir nacionalinę, kokie jie yra svarbūs ir kaip karštai myli Lietuvą. Tarsi kitos partijos mylėtų mažiau?
Pasidarė įprasta, kad mūsų viešoje erdvėje dažnai išgirsi pasisakymus prieš valstybę, pagyras komunistiniam režimui, rasistinius ir ksenofobinius šūkius, nukreiptus prieš tautines ir seksualines mažumas.
Jei ne televizijos, kurių dalis nėra lietuviškos, pastaruoju metu taip dažnai kviesdami į savo laidas marginalinių partijų atstovus, Lietuvos žmonės net nežinotų, kad yra tokios partijos ir kas yra jų vadai. Be jų neapsieina ne tik komerciniai kanalai, bet ir LRT „Tautos aikštė“, diskutuojanti apie gėjų, bet ne apie lesbiečių (sic!), teises. Geresnių specialistų įvairiais klausimais už tautininkų, nacionalistų ar socfronto vadus, matyt, jau sunku surasti?
Pasidarė įprasta, kad mūsų viešoje erdvėje dažnai išgirsi pasisakymus prieš valstybę, pagyras komunistiniam režimui, rasistinius ir ksenofobinius šūkius, nukreiptus prieš tautines ir seksualines mažumas.
Tai vadinama demokratija, bet labai panašu į tai, kas vyksta Rusijos diskusijų laidose, pasikvietus V.Žirinovskį ar kitą demokratijos „šulą“, skleidžiantį neapykantą kitaminčiams.
Prieš keletą metų dirbdamas užsienyje, dažnai žiūrėdavau diskusijų laidas per vokiečių ZDF ir ARD – Vokietijos visuomenines televizijas. Per daugiau kaip ketverius metus nemačiau nė vienos laidos, kurioje dalyvautų radikalių dešiniųjų ar kairiųjų pažiūrų politikai. Nes vokiečių Bundestage, kaip ir Lietuvos Seime, jų nėra. Dauguma vokiečių jais nepasitiki, todėl jie neišrenkami į Bundestagą ir , žinoma, nekviečiami į jokias TV laidas.
Teko matyti vieną tiesiogiai transliuojamą diskusijų laidą, kurios metu žinoma vokiečių aktorė ir režisierė ištarė frazę, kad „ne viskas A.Hitleriui valdant Vokietijoje buvo blogai“ ir kaip pavyzdį nurodė gerus ketvirtojo dešimtmečio kelius.
Laidos vedėjas pakilo iš savo kėdės ir išėjo iš studijos, duodamas suprasti, kad aktorė su tokiomis mintimis laidoje nepageidaujama. Jai teko palikti studiją ir tik po to laida vėl buvo tęsiama. Taip vokiečių žurnalistai supranta demokratiją ir atsakomybę tautai ir valstybei.
Nors radikalioms dešiniosioms jėgoms kai kuriose Vokietijos žemėse pavyksta patekti į parlamentus ir jų eitynės, kaip ir susidūrimai su kairiaisiais radikalais, yra dažni. Ir ne tik Vokietijoje.
Vakarų demokratinės visuomenės yra pripratusios prie dažnų eitynių, demonstracijų, protestų ir net streikų. Tai vertinama kaip demokratijos iškovojimas. Sunku įsivaizduoti Prancūziją, Ispaniją, Vokietiją ar Šveicariją be demonstracijų centrinėse miestų aikštėse ir gatvėse. Lygiai taip pat sunku įsivaizduoti didžiuosius Europos miestus, kaip ir kokį Ciurichą, mažesnį už Vilnių, be gėjų ir lesbiečių paradų.
Todėl Lietuvoje kilusi diskusija leisti ar neleisti žygiuoti Gedimino prospektu tautininkams ir kitokių pažiūrų bei kito lytinės orientacijos žmonėms, yra ypač keista.
Demokratija, kaip ir demokratinis mąstymas, Lietuvoje turi menkas šaknis. Jas būtina stiprinti. Kuo daugiau bus demonstracijų ir eisenų, kuo labiau kunkuliuos visuomeniniai judėjimai, tuo labiau stiprės Lietuvos visuomenė, tuo ji taps demokratiškesnė, laisvesnė ir stipresnė.
Demokratinė valdžia turėtų tokius procesus skatinti. O Gedimino prospektas yra pati tinkamiausia vieta bet kokioms taikioms piliečių eitynėms.
