Tai pirmiausia konservatorių lyderiai ir juos bei prezidentę remianti žiniasklaida, pavyzdžiui, žurnalas „Valstybė“, politiniame spektre matantis tik dvi spalvas: prezidentės ir konservatorių šalininkus bei valstybės priešus. Lygiai taip, kaip yra Rusijoje ar Baltarusijoje – arba tu su prezidentu ir valdančiąja partija, arba esi nelojalus valstybei.
Visi, kurie mato valstybės ateitį skirtingai, kas už kitas politines jėgas, bet ne už dešiniuosius, geriausiu atveju yra pseudožalieji arba įtakos agentų paveikti, nemąstantys Lietuvos piliečiai. Tiesiog runkeliai. Tik kažkodėl jų yra labai daug? Net du trečdaliai balsavusiųjų prieš AE ir dauguma jų – su universitetiniu išsilavinimu.
Niekada negalvojau, kad svetimų valstybių agentų įtaka Lietuvoje gali būti tokia didžiulė. Tačiau, kai taip rašo buvęs VSD vadovas, imu abejoti, ar tik pats nesu tapęs tuo agentu net apie tai nežinodamas?
Niekada negalvojau, kad svetimų valstybių agentų įtaka Lietuvoje gali būti tokia didžiulė. Tačiau, kai taip rašo buvęs VSD vadovas, imu abejoti, ar tik pats nesu tapęs tuo agentu net apie tai nežinodamas? Tik ne Rusijos, o galbūt Vokietijos? Nes vokiškai moku jau beveik geriau nei rusiškai, žiūriu žinias per RTL ir sergu už Dortmundo „Borussia“(„Prūsija“), kurioje žaidžia net trys lenkai, tarp kurių yra ir vienas geriausių futbolininkų Europoje Robertas Lewandowskis.
O juk lenkai, anot prezidentės, mūsų mokyklas uždarinėja ir lietuvių kalbą įkaite padarė. Savo pavardes nori rašyti lenkiškai ir dar gatvių pavadinimus sugalvos savaip rašyti. Tikra pasaulio pabaiga. Blogiau nei carizmo laikais.
Žinoma, kitos ES šalys, kad ir ta pati Lenkija, mums – ne pavyzdys. Mes patys esame pavyzdys visai Europai. Gal ne savižudybių skaičiumi, ne išgerto alkoholio kiekiais, ne emigracijos mastais ar socialine nelygybe? Bet vis tiek esame geriausi. Italams, ispanams, apie graikus jau nekalbėsim, toli iki Lietuvos pasiekimų. Tiesa, ne atlyginimais, ne darbo našumu. Tačiau yra toli, bent jau diržų suveržimu, tikrai.
Akivaizdu, kad anksčiau žiniasklaidoje pasklidusios spėlionės, jog D.Grybauskaitė galinti kandidatuoti į ES aukščiausios valdininkės pareigas yra niekuo nepagrįstos. Nes galimybės jas užimti Lietuvos prezidentei, kuri, pataikaudama dešiniesiems radikalams, iš esmės konfrontuoja su kaimyninės Lenkijos vadovais ir menkina pietines ES valstybes, mokydama jas teisingai „lietuviškai“ tvarkyti savo šalių ekonomiką, švelniai tariant, yra menkos. Daugeliui ES šalių vadovų, kurie užkulisiuose sprendžia, kas turi būti kas Europos Sąjungos struktūrose, prezidentės kandidatūra, greičiausiai, būtų nepriimtina.
Konservatoriams nekeliant savo kandidato į prezidentus, dešinysis elektoratas, kažin ar bus vieningas, palaikant Dalios Grybauskaitės kandidatūrą. Juk daliai dešiniųjų, be abejonės, sukels klausimų jos biografijos faktai, priklausymas Komunistų partijai. Nors, būkime atviri, didelei daliai rinkėjų tai nėra svarbu.
Tačiau, tikrai, yra tokių, kurie mano, kad jei praėjus 25 metams po komunistinės sistemos žlugimo mes į prezidentus vis dar renkame buvusį komunistą, kažkas negerai su mūsų visuomene. Ar tikrai mūsų šalyje nėra likę padorių piliečių, nepriklausiusių šiai totalitarinei organizacijai? Beje, A.Brazauskas, nekandidatuodamas antrai kadencijai, kaip svarbią priežastį nurodė savo komunistinę praeitį.
Tokį klausimą gali užduoti ir liberaliai mąstantis jaunimas, ir ta socialdemokratų partijos dalis, kuri niekada kompartijai nepriklausė ir net buvo jai opozicijoje ar nuo jos nukentėjo.
Būtent, šie socialdemokratai tapo labiausiai prezidentės kritikuojamais ministrais. B.Vėsaitė, neatlaikiusi spaudimo, pasitraukė, o V.Andriukaičiui teks įrodinėti, kodėl jis niekada nebuvęs komunistu, kovojęs prieš totalitarinį režimą, ima daryti „komunistinę“ sveikatos apsaugos reformą.
Žinoma, jokiu komunizmu ar net socializmu toje reformoje nekvepia. Tačiau įtakingoms farmacinėms bendrovėms ir jau stipriam privačiam kapitalui medicinoje atsirado baimė prarasti dalį savo įtakos. Dėl jos ir kovojama.
Jei liberalai neišsigąs patyrusios politikės ir administratorės, ir ryšis kelti savo kandidatą, juo gali tapti dabar kažkiek Seime pritilęs E.Gentvilas. Kovo 11-os Akto signataras, buvęs ministras, trumpą laiką – ir laikinasis premjeras, turintis nemažai administracinės ir parlamentinio darbo patirties, galėtų būti solidus šios politinės jėgos kandidatas į prezidentus.
Tačiau ir tuo atveju, jei A.Butkevičius apsispręs tęsti premjero karjerą, socialdemokratai turi pakankamai stiprių kandidatų į prezidentus.
Partija „Tvarka ir teisingumas“, galbūt, gali kliautis ne tik R.Paksu , kuriam kelias į prezidento rinkimus dar neatvertas, bet ir savo pirmininku V.Mazuroniu. Galbūt, jis neturi šansų laimėti, bet pakelti savo partijos reitingus tikrai galėtų.
Rimčiausią konkurenciją, matyt, sudarys socialdemokratų iškeltas kandidatas į prezidentus. Iš visko sprendžiant, premjeras A.Butkevičius būtų rimčiausias kandidatas susiremti su D.Grybauskaite. Jo reitingai pakankamai aukšti, jis – labiausiai priimtinas politikas daugeliui Lietuvos žmonių po prezidentės. Nepaisant stiprėjančios dalies žiniasklaidos kritikos.
Tačiau ir tuo atveju, jei A.Butkevičius apsispręs tęsti premjero karjerą, socialdemokratai turi pakankamai stiprių kandidatų į prezidentus. Vienu iš jų galėtų būti dabartinis krašto apsaugos ministras J.Olekas. Buvęs pirmosios nepriklausomos Lietuvos vyriausybės ministras, tremtinio vaikas, katalikas, aktyvus sąjūdininkas, ilgametis politikas Seime ir ne vienos vyriausybės ministras, įtakingas Socialdemokratų partijos veikėjas. Puiki biografija būsimam demokratinės Lietuvos valstybės prezidentui.
Žinoma, socialdemokratai šį klausimą spręs demokratiškai ir kandidatų, matyt, bus ne vienas. Ruduo bus tas laikas, kai metas pradėti rinkti savo kandidatą visoms partijoms ir pradėti rinkiminę kampaniją. Ji bus nelengva, nes prezidentė ir jos komanda tinkamai išnaudos pirmininkavimą ES Tarybai savo reitingams stiprinti.
