Tik kažkodėl beveik visi jie pamiršta pasakyti, o kas bus toliau, kai Rusiją ir jos prezidentą ištiks krachas? Jeigu, žinoma, ištiks?
Gal Rusija taps rami, kaip kalėdinis avinėlis ir atsisakys savo imperinių siekių, uždraus, kaip mes lietuviai, komunistų partiją, išvaikys dabartinę Valstybės Dūmą, sumažins armiją, išjungs visas atomines galvutes, o KGB įpėdinę FSB iš viso panaikins?
Esu politinis pesimistas ir manau, kad tikrai to nebus. Net galiu lažintis iš gero prancūziško vyno butelio, kainuojančio 100 litų, kad V.Putinas valdys Rusiją mažiausiai iki savo kadencijos pabaigos – 2018 m. gegužės 7 dienos, o gal net ir ilgiau.
Taip pat galėčiau lažintis dar iš to, kad Lietuva niekada nepasieks Skandinavijos lygio, o didžioji dalis lietuvių net ir po 20 metų nedirbs ir negyvens taip, kaip vokiečiai ar šveicarai. Dėl to galėčiau lažintis net iš dėžės tokio pat gero vyno. Bet čia kita tema ir apie ją galbūt kitą kartą.
Būčiau nuoširdžiai patenkintas, jei mano pranašystė neišsipildytų ir V.Putiną kaip stebuklingoje pasakoje pakeistų liberalus, demokratiškas ir provakarietiškas prezidentas, ne oligarchas, kuris vienu pirmųjų savo dekretų grąžintų Ukrainai Krymą, išvestų savo kariuomenę iš Pietų Osetijos ir Padniestrės, leistų Gruzijai susigrąžinti Abchaziją, o Japonijai atiduotų Kurilų salas ir dar atsisakytų Karaliaučiaus srities, kad Lietuvai ir Lenkijai būtų saugiau gyventi.
Tik ar ilgai išsilaikytų toks Rusijos prezidentas? Kuris Rusijos visuomenės sluoksnis, išskyrus nedidelį skaičių disidentų ir dar mažiau rusų oligarchų, gyvenančių užsienyje, paremtų tokius naujo prezidento žingsnius?
Norint geriau suvokti dabartinių Rusijos vadovų agresyvią ideologiją ir jų veiksmus, verta prisiminti, kokiomis istorinėmis asmenybėmis didžiuojasi ir seka Kremlius bei didžioji dalis Rusijos žmonių.
Labiausiai pašlovintas yra Petras I, kuris su olandų, vokiečių ir kitų vakariečių amatininkų, pirklių ir kariškių pagalba modernizavo Rusiją ir jos kariuomenę, o Baltijos jūrą pavertė vos ne Rusijos vidaus jūra.
Labiausiai pašlovintas yra Petras I, kuris su olandų, vokiečių ir kitų vakariečių amatininkų, pirklių ir kariškių pagalba modernizavo Rusiją ir jos kariuomenę, o Baltijos jūrą pavertė vos ne Rusijos vidaus jūra. Jis sumušė Švedijos Karalystę, kuriai priklausė beveik visa Skandinavija, ir atvirai ėmė kištis į nusilpusios Abiejų Tautų Respublikos reikalus, spręsdamas, kas geriausiai tinka būti jos karaliumi.
Po Petro I eitų vokietė Jekaterina II, gimusi Prūsijos generolo šeimoje ir 16 metų ištekinta už silpnapročio Rusijos sosto įpėdinio, septyniolikmečio Petro III. Tapusi imperatoriene, Jekaterina II prijungė prie Rusijos imperijos Krymą, Šiaurės Kaukazą, Vakarų Ukrainą ir didžiąją Lenkijos dalį bei LDK.
O kas trečias?
Trečio Rusijos imperatoriaus, kuriuo didžiuojasi ir, matyt, juo seka V.Putinas, portretas kabo Kremliuje prezidento priimamojo prieškambaryje. Tai Rusijos imperatorius Nikolajus I, valdęs Rusijos imperiją nuo 1825 m. iki 1855 metų. Savo valdymą jis pradėjo dekabristų maišto numalšinimu ir daugelio šviesių, demokratiškai nusiteikusių bei išsilavinusių Rusijos žmonių išsiuntimu į Sibirą.
Nikolajus I pagarsėjo kaip didžiausias Europos reakcionierius, kovojęs su tautiniais judėjimais, numalšinęs 1831 m. sukilimą Lietuvoje ir Lenkijoje ir uždaręs Vilniaus universitetą, palikdamas Lietuvą be aukštosios mokyklos bent keturioms kartoms. Jo kariuomenė padėjo Habsburgams numalšinti Vengrijos revoliuciją 1848 m. ir Dunojaus kunigaikštystes, siekusias nepriklausomybės.
Būtent iš Nikolajaus I V.Putinas perėmė ideologinius pagrindus. Tai trys pagrindiniai postulatai, ant kurių buvo statoma XIX a. vidurio ir šiuolaikinė Rusija: stačiatikybė, autokratija, tautiškumas.
Kaip ir Nikolajus I, V.Putinas valstybę valdo biurokratijos, slaptosios policijos, kariuomenės, Maskvos stačiatikių bažnyčios ir atvirai propaguojamo rusiško nacionalizmo pagalba. Neatsitiktinai nemažai ES nacionalistų, pradedant Marie le Pen ir baigiant vengrų, serbų bei kitų smulkesnių nacionalistų lyderių, V.Putino asmenyje mato jei ne sąjungininką, tai bent jau savą.
Kaip rašė eseistas, „Spiegel“ užsienio skyriaus vadovas dr. Romainas Leickas, V.Putinas tęsia Nikolajaus I pradėtą kovą su Prancūzų revoliucijos dvasiniu palikimu, kurį yra perėmusi dabartinė Europos Sąjunga.
Kaip rašė eseistas, „Spiegel“ užsienio skyriaus vadovas dr. Romainas Leickas, V.Putinas tęsia Nikolajaus I pradėtą kovą su Prancūzų revoliucijos dvasiniu palikimu, kurį yra perėmusi dabartinė Europos Sąjunga ir už kurį kovojo pažangioji Europa visą XIX ir XX amžių.
Būtent Nikolajaus I laikais Rusijoje atsirado ir paplito išsireiškimas „supuvę Vakarai“. Toks populiarus ir šiandien tarp nemažos dalies konservatyviai nusiteikusių Lietuvos intelektualų.
V.Putinas ir jo aplinka, apgailėdama SSRS žlugimą ir siekdama imperijos restauravimo, yra, anot R.Leicko, reakcinė jėga Europoje, nes nori sugrąžinti istoriją į XX a. pradžią, paneigdama tautų apsisprendimo teisę, kuria pasinaudojo visa Vidurio Europa, įskaitant Lietuvą ir kitas Baltijos šalis, sugriuvus Rusijos, Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos imperijoms po Pirmojo pasaulinio karo.
Ukrainos Maidanas yra užsitęsusio Prancūzijos revoliucijos dvasinio palikimo dalis. Ukrainai dėl savo bolševikinio kaimyno agresijos nepavyko XX a. pradžioje taip, kaip Lietuvai ar Lenkijai, atkurti valstybingumo ir tapti europine valstybe. Jai nepasisekė ir žlugus SSRS mobilizuoti visas savo jėgas ir tapti nepriklausoma nuo Rusijos nei ekonomiškai, nei politiškai. Tik Maidanas išjudino ir mobilizavo Ukrainos tautą naujam žygiui į Europą.
Savo dvasia Maidanas yra visiškai priešingas tiek Maskvos autokratiniam oligarchiniam režimui, tiek autokratizmo liekanoms pačioje Ukrainoje. Tačiau Maidano revoliucija, nešusi pažangą, bus tiek sėkminga, kiek ji bus įgyvendinta pačioje Ukrainoje prieš savus reakcionierius, stabdančius šalies ėjimą į Europos Sąjungą, toleruojančius korupciją ir besipriešinančius reformoms.
Prieš Ukrainos europėjimą visomis jėgomis kovoja ir Kremlius, nors remti separatistus Ukrainoje jam vis daugiau kainuoja ir artina ekonominę krizę Rusijoje. Tačiau verta prisiminti, kad Rusijos valdžia retai kreipia dėmesį į savo žmones. Rusijoje niekada nebuvo tikros demokratijos. Nebent pusmetį trukęs A.Kerenskio Laikinosios vyriausybės valdymas 1917 metais.
Valdžia Rusijoje arba paveldima kaip Rusijos imperatorių laikais (net demokratu vadinamas B.Jelcinas paskyrė savo įpėdiniu V.Putiną), arba valdžia nušluojama alkanos minios ir nenorinčios kariauti kariuomenės.
Valdžia Rusijoje arba paveldima kaip Rusijos imperatorių laikais (net demokratu vadinamas B.Jelcinas paskyrė savo įpėdiniu V.Putiną), arba valdžia nušluojama alkanos minios ir nenorinčios kariauti kariuomenės, kaip tai įvyko 1917 metais.
Rusijos valdžia ir sistema kone visais laikais rėmėsi gausiomis represinėmis struktūromis ir gerai net krizės metu finansuojama kariuomene. Kažin ar išorinė jėga yra pajėgi pakeisti režimą Rusijoje? Režimą ji gali susilpninti, bet negali pakeisti jo esmės. Tai gali padaryti tik patys rusai. Tačiau kol kas jie nebadauja, o armija ir represinės struktūros yra ištikimos režimui. Nematyti, kad artimiausiu metu rusai būtų linkę egzistuojančio režimo atsisakyti, o tuo labiau prieš jį kovoti.
Teks, matyt, europiečiams iš naujo suvokti, kad Rusija – tai kita civilizacija, ignoruojanti vakarietiškas vertybes, ji buvo ir yra pastovus bei nuolatinis Europos oponentas tiek politine, tiek ekonomine, tiek idėjine prasme.
Tai nebūtinai reiškia nuolatinę konfrontaciją ar karą. Tai greičiau reiškia nuolatinę europiečių kovą už savo vertybes tiek su Rusija, tiek su radikaliojo islamo pasauliu.
Europos Sąjungai šiandien iškilęs toks pats uždavinys, kaip ir per pastaruosius du šimtmečius, – ginti Prancūzų revoliucijos dvasinį palikimą nuo reakcijos iš Rytų. Tam reikia būti pasiryžusiems ir nemanyti, kad kova už pažangą, laisvę, teisingumą bei solidarumą gali kada nors baigtis. Tai nuolatinė žmonijos būsena.
Kaip rodo tautų istorija, ji ne visada turi laimingą pabaigą. Tačiau tai dar nereiškia, kad reakcija nugalės pažangą ir kad su reakcija neįmanoma kautis.