Lapkričio 11-oji yra svarbi ne tik Lenkijai, bet ir Lietuvai bei visai Europai. Ta diena pažymima kaip Pirmojo pasaulinio karo pabaiga Europoje. Karo, kuris pakeitė Europos žemėlapį, sugriovė tris imperijas: Vokietijos, Austrijos-Vengrijos, Rusijos ir po kurio susikūrė būrys valstybių, tarp kurių buvo Lietuva ir Lenkija.
Lietuvai ji svarbi tuo, kad 1918 m. lapkričio 11 d. buvo suformuota pirmoji Lietuvos vyriausybė, vadovaujama Augustino Voldemaro, ir prasidėjo realus valstybės kūrimo darbas. Jei Vasario 16 d. Lietuvos Tarybos paskelbta Nepriklausomybės deklaracija išreiškė tautos valią sukurti demokratinę Lietuvos valstybę, tai lapkričio 11 dieną imta realizuoti jos kūrimo pradžią.
Tačiau grįžkime į mūsų kaimynę Lenkiją ir pažvelkime, kaip ji pažymėjo šią dieną ir kaip Nepriklausomybės šventės minėjimą pamatė jos svečiai, kaimynai bei draugai.
Lenkų nacionalistų mintys kone visiškai sutampa su Rusijos nacionalistų idėjomis, kurias viešai propaguoja V.Žirinovskis ir kiti tautiniai-nacionalistiniai rusai.
Į Varšuvos ir kitų miestų gatves išėjo tūkstančiai demonstrantų su tautinėmis balta-raudonomis vėliavomis ir įvairaus turinio transparantais. Vien tik Varšuvoje demonstravo apie 60 tūkstančių žmonių. Buvo daug atėjusių su šeimomis ir mažais vaikais.
Tarp daug šventiškai nusiteikusių varšuviečių išsiskyrė lenkų nacionalistai, slėpę galvas po juodais gobtuvais ar kaukėmis ir nešę bei skandavę įžeidžiančius kitas tautas, valstybes bei rases šūkius. Tokius, kaip: „Europa bus baltųjų arba jokia“, „Broliška baltųjų tautų Europa“ ir kiti panašūs rasistiniai transparantai, nukreipti prieš juodaodžius, islamą išpažįstančius žmones, pabėgėlius.
Anot lenkiškai leidžiamo savaitraščio „Newsweek“, minioje buvo net atvirai nacistiniai šūkiai: „Tautinis socializmas“, „Sieg heil“, „Ku klus klan“ ir panašūs. Nacionalistai neslepia savo neapykantos arabams, žydams, gėjams.
Tarp šūkių buvo ir tokie – „Wilno , Lwow“ – t.y. Vilnius, Lvovas, primenantys, kad šie miestai yra lenkiški. Tai, berods, pirmas Nepriklausomybės šventės metu iškeltas viešas reikalavimas ar priminimas lenkams ir jų valdžiai, kad Vakarų Ukrainos miestas Lvivas (Lvovas) ir Lietuvos sostinė Vilnius yra lenkiški miestai ir, vadovaujantis tų šūkių skelbėjų logika, jie turėtų priklausyti Lenkijai.
Kitaip sakant, lenkų nacionalistų mintys kone visiškai sutampa su Rusijos nacionalistų idėjomis, kurias viešai propaguoja V.Žirinovskis ir kiti tautiniai-nacionalistiniai rusai. Jie per Rusijos informacines-propagandines priemones atvirai ragina lenkus „atsiimti“ šias teritorijas. Žinoma, su sąlyga, kad jiems atiteks Ukraina. Taip norima sukelti neapykantą tarp tautų, suskaldyti Rytų ir Vidurio Europos tautas, įvelti jas į konfliktus ir susilpninti Europos Sąjungą. Nes stipri Europa nereikalinga nei Rusijai, nei įvairaus plauko nacionalistams.
Agresyviai nusiteikusių, daugiausia jaunųjų lenkų nacionalistų maršas su rasistiniais bei nacionalistiniais šūkiais užgožė taikius žmones, atėjusius švęsti savo šventės. Įdomu tai, kad policija nesiėmė radikalesnių priemonių prieš nacionalistus, o liberalių jėgų bandymas sutrukdyti nacionalistams demonstruoti savo idėjas buvo nerezultatyvus.
Lietuvos URM tiesiog privalėjo į tai sureaguoti ir tiems, kurie dar Lenkijoje nežino, priminti, kad Vilnius yra Lietuvos sostinė nuo XIV amžiaus pradžios, nuo 1323 m., kai buvo pirmą kartą paminėtas.
Labai griežtai į lenkų nacionalistų eitynes sureagavo vokiečių žiniasklaida, o buvęs Hillary Clinton patarėjas užsienio politikos klausimais Jesse Lehrichas savo tviteryje apie Varšuvoje vykusią demonstraciją parašė taip: „60 tūkstančių nacistų žygiavo Varšuvoje.“ Žinoma, buvęs patarėjas perlenkė lazdą. Tikrai ne visi demonstrantai buvo nacionalistai ir tikrai ne visi buvo neonaciai. Pastarųjų buvo mažuma, bet ji sugebėjo savo elgesiu, arogancija ir plakatais bei šūkiais užgožti visus kitus.
Tačiau reakcija užsienyje buvo griežta. Gal išskyrus tik Lietuvą, kuri, paskendusi savo kiemo žaidimuose, vietiniuose skandaliukuose ir nuolatiniuose pasigąsdinimuose, nemato, kas darosi pas kaimynus, ir į juos net nereaguoja. Lietuvos URM tiesiog privalėjo į tai sureaguoti ir tiems, kurie dar Lenkijoje nežino, priminti, kad Vilnius yra Lietuvos sostinė nuo XIV amžiaus pradžios, nuo 1323 m., kai buvo pirmą kartą paminėtas.
Pats Jaroslawas Kaczynskis, faktinis Lenkijos vadovas, pripažino, kad būta provokacijų, bet teisino savo policijos veiksmus, kurie buvo nukreipti tik prieš jo oponentus.
Vis dėlto panašu, kad J.Kaczynskio ir jo partijos politika, reikalaujant reparacijų iš Vokietijos ir Vokietiją matant vos ne priešu, pablogėję santykiai su Ukraina, iškeliant istorines skriaudas, ukrainiečių paminklų naikinimas Lenkijos teritorijoje pamažu duoda neigiamus visai valstybei vaisius, gąsdina kaimynus ir kelia nepasitikėjimą kaip partnere.
Nacionalistinės ir net neonacistinės organizacijos, tokios kaip ONR („Obuz narodowy radikalny“ – radikalus tautinis judėjimas), viešos eitynės miestų gatvėmis ir kraštutinių radikalių pažiūrų skleidimas tapo nevaldomas. Internete laisvai platinami youtubai, populiarinantys lenkų neonacistinį judėjimą, palydimą nacistinėmis arba buvusios SS dainomis ir maršais.
Norisi tikėti, kad tai laikinas reiškinys ir jis, buvęs marginaliniu, tokiu ir liks. Būtent taip jį vertino ir Jaroslawas Kaczynskis. Tuo labiau kad lenkų tauta tikrai vertina laisvę ir sugeba už ją pakovoti. Todėl tikiu, kad lenkams patriotams tikrai užteks jėgų pažaboti savą radikalų nacionalizmą ir neleisti jam peržengti marginalinio judėjimo ribų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Lenkijos nepriklausomybės dieną – šimtatūkstantinės eitynės
