D.Grybauskaitė yra pirmoji taip įvertinta politikė iš Baltijos valstybių ir ketvirtoji iš Rytų Europos. Iš daugiau kaip 50 apdovanotojų tik penkios yra moterys.
Iki jos iš naujųjų ES šalių Karolio Didžiojo medaliu buvo apdovanoti Čekijos prezidentas, buvęs disidentas, dramaturgas Vaclavas Havelas, Lenkijos užsienio reikalų ministras, lenkų antikomunistinio judėjimo „Solidarnosc“ vienas lyderių Bronislawas Geremekas ir dabartinis Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas.
Karolio Didžiojo medaliu apdovanotas ir dar vienas lenkas, popiežius Jonas Paulius II. Tai buvo išskirtinis apdovanojimas, kaip pažymėta vokiečių portale „Der Internationale der Karlspreis zu Aachen“.
Visi šie Europos veikėjai buvo aktyvūs kovotojai su totalitariniais komunistiniais režimais, ne vienas kalėjo už savo įsitikinimus ir aktyvią veiklą prieš komunizmą. Savo politine veikla po komunizmo žlugimo jie daug prisidėjo stiprindami demokratinius procesus savo šalyse, o tarptautinėje arenoje siekė draugiškų, lygiaverčių santykių su savo kaimynais, neretai net ir su buvusiais priešais. Visi jie buvo vieningos, taikios Europos šalininkai.
Prezidentės D.Grybauskaitės oponentai, žinoma, iš karto prisimins jos praeitį. Jos darbą aukštojoje Vilniaus partinėje mokykloje.
Prezidentės D.Grybauskaitės oponentai, žinoma, iš karto prisimins jos praeitį. Jos darbą aukštojoje Vilniaus partinėje mokykloje, kurioje, beje, dėstė ir ilgametis Seimo narys Česlovas Juršėnas. Komunistinė sistema į savo pinkles buvo įtraukusi nemažai vėliau žymiais tapusių Lietuvos valstybės veikėjų. Net Vytautas Landsbergis, kaip pats neseniai patvirtino, buvo savo noru įstojęs į komjaunimą.
Kaip žinome iš prezidentės paskelbtos biografijos, ji tikrai nebuvo kovotoja su totalitarizmu. Ji greičiau buvo to režimo šalininkė, palyginti anksti net sovietiniams laikams įstojo į Komunistų partiją. Galbūt iš įsitikinimų, galbūt iš naivumo, galbūt dėl karjeros. Tokių kaip ji Lietuvoje buvo tūkstančiai. Net beveik pusė Sąjūdžio Tarybos narių buvo Komunistų partijos nariai.
Profesorius Bronius Genzelis savo knygoje „Tautinės savimonės išlikimas ir brendimas Lietuvos okupacijos sąlygomis“ nurodo, kad jų skaičius netgi gerokai padidėjo M.Gorbačiovo pradėtos perestrojkos metais, o komunistų skaičius tuomet viršijo 200 tūkstančių. Tačiau, kaip mėgsta sakyti vakariečių politikai, istoriją palikime istorikams.
Acheno Karolio Didžiojo premija, kuri anksčiau, su retomis išimtimis, buvo skiriama dešiniųjų pažiūrų politikams, pirmą kartą paskirta vienai iš Baltijos šalių vadovių, dabar taip pat nedviprasmiškai palaikančiai dešiniuosius. Pokomunistinėse šalyse tai jokia naujiena, kai buvę radikalūs kairieji tampa tautininkais ar konservatoriais.
Apdovanojimas buvo paskirtas už prezidentės aktyvumą pastaraisiais metais, už jos šiandienę politiką, už Lietuvos integraciją į ES. Manyčiau, taip pat ir už stiprų kanclerės Angelos Merkel griežtos finansinės drausmės ir taupymo politikos rėmimą. Būtent tai pažymėjo „Deutsche Welle“ žurnalistai, teigiamai vertindami D.Grybauskaitės veiklą.
Premijos skyrimo komitetas savo laudacijoje apie prezidentės nuopelnus pažymėjo ir tai, kad ji rėmė griežtą premjero A.Kubiliaus taupymo politiką, be to, yra pasiryžusi atvesti Lietuvą į euro zoną. Matyt, labiausiai dėl to patiko vokiečiams. Dėl to ir buvo apdovanota.
Tačiau kodėl tada apdovanota prezidentė, o ne tokios politikos tiesioginis sumanytojas ir vykdytojas A.Kubilius, kuriam teko ir didžiausias krūvis, ir visuomenės nepasitenkinimo pliūpsniai?
Matyt, todėl, kad jis pralaimėjo konkurencinę kovą šalies viduje tiek prezidentei, tiek Lietuvos rinkėjams. Pralaimėtojų gailimasi, bet jų niekas neapdovanoja, net nepakviečia į Davosą.
Prezidentė, iš tikrųjų visokeriopai rėmė premjero A.Kubiliaus vyriausybę ir skatino ją vykdyti griežtą diržų veržimosi politiką, nuo kurios dalis Lietuvos žmonių pabėgo į užsienį, o kita dalis, čia likusi, iki šiol neatsigauna, dar kiti, tik jų mažuma, džiaugiasi praturtėję.
Tačiau Lietuvos gyventojai nepyksta ant prezidentės, nes lyg ir ne ji buvo atsakinga už tą politiką. Ji tarsi ir rėmė A. Kubilių, tarsi ir buvo kažkur šalia. Rinkėjai savo pyktį dėl diržų veržimo išliejo per rinkimus ant premjero A.Kubiliaus ir jo partijos, pasiųsdami juos į opozicijos suolą.
A.Kubilius, sunkiai vežęs ekonomikos vežimą krizės metais, retai užklysdavo į Briuselį ir dar rečiau pakildavo ant pakylos bendrai ES šalių vadovų nuotraukai ar trumpiems pokalbiams su kolegomis premjerais. Ta vieta visada buvo užimta prezidentės.
Buvusį premjerą prezidentė pamažu, gal net jam pačiam per daug neprieštaraujant, eliminavo ir iš užsienio politikos bei tarptautinės politinės scenos, ir viena pati atstovavo Lietuvai Briuselyje. Kam gi ta garbe dalintis su kitais? Politikoje draugų nebūna. Tik varžovai.
Paprastai ES aukščiausio lygio susitikimuose Briuselyje dalyvauja premjerai, kurie vykdo realią savo šalių politiką ir už ją atsako. Išsiskiria tik Prancūzija, kurios prezidentas tiesiogiai vadovauja savo vyriausybei ir prisiima visą atsakomybę tiek už jos sėkmes, tiek už nesėkmes. Na, ir Lietuva, kurios prezidentė, matyt, norėtų tokių galių kaip Prancūzijos prezidentas, bet tik ne kaip Vokietijos prezidentas, kuris Briuselyje apskritai nesilanko.
A.Kubilius, sunkiai vežęs ekonomikos vežimą krizės metais, retai užklysdavo į Briuselį ir dar rečiau pakildavo ant pakylos bendrai ES šalių vadovų nuotraukai ar trumpiems pokalbiams su kolegomis premjerais. Ta vieta visada buvo užimta prezidentės ir būtent ją su kitais vadovais, o ne premjerą, rodė ES šalių televizijos. Kaip premjeras ir šalies vadovas jis buvo ir liko daugiau žinomas tik Baltijos regione.
Tačiau buvęs premjeras, ko gero, už tai nepyksta ant prezidentės. Jis parems D.Grybauskaitę, kaip viešai žadėjo, ir kituose prezidento rinkimuose, nes jo partija kandidatų tiesiog neturi. Matyt, dar ilgai neturės, jei jie nebus siūlomi ir nedalyvaus rinkimų kampanijose.
Tad, konservatoriai, galima sakyti, jau turi savo kandidatę. Tai D.Grybauskaitė, Karolio Didžiojo apdovanojimo laureatė. Tai gerai, kad atsiranda aiškumas ir kad premija atiteko Lietuvos vadovei, o ne Estijos prezidentui. Tuo galime džiaugtis ir didžiuotis.
Tikėkimės, kad ir liberaliame, ir kairiajame politikos sparne taip pat atsiras prezidentės vertų konkurentų, kurie sugebės vienyti liberalias ar kairiojo centro jėgas. Svarbiausia, kad jais patikėtų didžioji Lietuvos gyventojų dalis, nenorinti emigruoti, o pasiryžusi savo gerovę kurti čia, Lietuvoje, savo žemėje, savo vaikams. Tokiems kandidatams tikrai nebus lengva, bet kas nebando, tas tikrai nelaimi.
