Toptelėjo mintis, kad prezidentė, ko gero, savo užsienio politika kaimynų atžvilgiu vis labiau netenka visuomenės pritarimo. Žmonėms nepatinka arogantiškas tonas, nuolatiniai gąsdinimai, priešų paieškos ten, kur jų tikrai nėra. Gal net Lietuvos žmonės įžvelgia tam tikrą veidmainystę: vienu metu gąsdinamės Rusija ir tuo pat metu nepuoselėjame gerų santykių su Lenkija.
Aktyvūs Lietuvos piliečiai suvokia, kad esant tokioms komplikuotoms geopolitinėms sąlygoms, Rusijai kariaujant prieš Ukrainą, mes turėtume būti kaip niekada vieningi su savo sąjungininkais kaimynais. Juk būtent jie ne vieneri metai saugo mūsų oro erdvę, juk jų kariuomenė gintų Lietuvą kritiniu mūsų valstybei atveju. Ar nederėtų už tai parodyti bent jau pagarbą?
Nevykimo priežasties nei prezidentūra, nei pati prezidentė nesiteikė ją rinkusiems rinkėjams net paaiškinti. Tuo tik dar kartą parodė Lietuvos žmonėms, kad ji yra vienintelė ponia šioje valstybėje ir kam nors aiškintis jai neprivalu.
Jeigu gyventume Baltarusijoje, tokį prezidento elgesį suprastume ir, ko gero, net pateisintumėme. Ko norėti iš diktatoriaus? Tačiau kai esame Europos Sąjungos šalis, kiekvieną dieną deklaruojame demokratines vertybes, toks prezidentės elgesys atrodo ir apgailėtinas, ir žeidžiantis Lietuvos piliečius. Žinoma, ir mūsų kaimynus.
Mūsų Konstitucija įpareigoja Prezidentą „spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdyti užsienio politiką“. Spręsdamas šiuos uždavinius, prezidentas visada turėtų vadovautis Lietuvos valstybės interesais, o ne užgaidomis bei simpatijomis ar antipatijomis.
Manau, būtų gražu, kad vietoj prezidentės į Varšuvą nuvyktų ar premjeras, ar Seimo pirmininkė, ar blogiausiu atveju – bent užsienio reikalų ministras. Jis, beje, Lenkijoje taip pat retai lankosi.
Manau, būtų gražu, kad vietoj prezidentės į Varšuvą nuvyktų ar premjeras, ar Seimo pirmininkė, ar blogiausiu atveju – bent užsienio reikalų ministras. Jis, beje, Lenkijoje taip pat retai lankosi. Matyt, kankina tos pačios baimės kaip prezidentę.
Ministrui L.Linkevičiui būtų gera proga arčiau susipažinti su nauju Lenkijos užsienio reikalų ministru G.Schetyna, neseniai Lenkijos Seime pristačiusiam naujosios Vyriausybės užsienio politikos metmenis. Gal net vertėtų kai ko ir pasimokyti iš naujo Lenkijos ministro, paliekančio tiek ES, tiek JAV, tiek kitose šalyse rimto profesionalo įspūdį.
Mūsų valstybės interesas yra turėti kuo geresnius santykius su savo kaimynais ir sąjungininkais. Šiandien – ne Pirmosios Respublikos laikai, kai mes konfrontavome su Lenkija, nes Vilnius buvo jėga užimtas lenkų karinių dalinių, o Vilniuje vyravo tuo metu lenkų kalba ir kultūra.
Nuo to laiko praėjo beveik 95 metai, didelė dalis vilniečių lenkų po Antrojo pasaulinio karo išvyko į Lenkiją, iš esmės pasikeitė tautinė ir demografinė padėtis mūsų sostinėje. Lenkija gerbia mūsų suverenitetą ir mūsų sienas su sostine Vilniumi. Iš priešininko ji tapo natūralia mūsų sąjungininke – tiek Europos Sąjungoje, tiek NATO.
Tuo galime džiaugtis ir didžiuotis, kad gyvename tokiu laiku, kai iš keturių kaimynų turime bent du sąjungininkus – dešimt kartų už mus didesnę Lenkiją ir milijonu gyventojų mažesnę Latviją. Prieš Antrąjį pasaulinį karą vienintelė tikrai draugiška kaimynė buvo Latvija. Neturėjimas patikimų sąjungininkų nemažai prisidėjo prie to, kad netekome savo valstybingumo 50-čiai metų. Dvi Lietuvos piliečių kartos subrendo okupantų priespaudoje.
Lapkričio 11-ąją Lenkija pažymi savo valstybės atkūrimo šventę. Lenkijos valstybė, kaip ir Lietuvos, gimė kovose ir karuose. Lenkija, anot britų istoriko Normano Davieso, kovojo net penkis karus, įtvirtindama savo valstybę: su vokiečiais Didžiojoje Lenkijoje ir Silezijoje, karą su čekais dėl Ciešyno, karą su Lietuva dėl Vilniaus, karą dėl Galicijos ir didžiausią karą su Rusijos bolševikais.
Būtent šis Lenkijos karas sustabdė bolševizmo veržimąsi į Vakarus ir lėmė Lenkijos sienas rytuose ir pietvakariuose, galiojusias iki 1939 metų rudens.
Būtent šis Lenkijos karas sustabdė bolševizmo veržimąsi į Vakarus ir lėmė Lenkijos sienas rytuose ir pietvakariuose, galiojusias iki 1939 metų rudens.
Lapkričio 11-ąją ne tik atsikūrė Lenkijos valstybė, bet oficialiai baigėsi Pirmasis pasaulinis karas. Tarp Vokietijos ir Antantės šalių tą dieną buvo pasirašytos Kompjeno paliaubos. Lapkričio 11-ąją Lietuvoje buvo sudaryta pirmoji nepriklausomos Lietuvos valstybės Vyriausybė.
Jos premjeru Lietuvos Valstybės Taryba paskyrė Augustiną Voldemarą. Jis prisiėmė sau dar ir užsienio reikalų bei krašto apsaugos ministrų pareigas ir paskelbė, kad Lietuvai kariuomenės nereikės. Neva užteks tik milicijos.
Pirmasis premjeras labai klydo ir išsilaikė šiek tiek ilgiau nei du mėnesius. Antrasis premjeras Mykolas Sleževičius, pasirėmęs tauta, sukūrė Lietuvos kariuomenę, kurioje šalia lietuvių kovojo žydai ir baltarusiai, ir apgynė Lietuvos valstybingumą. Todėl lapkričio 11-ąją verta pažymėti ne tik Lenkijai ir Antantės šalims, laimėjusioms karą, bet ir Lietuvai, kuri šio karo pasekmių dėka sukūrė savo valstybę ir padėjo pagrindus moderniai vakarietiškai Lietuvos visuomenei.
