Dėl J.Basanavičiaus paminklo pastatymo Vilniuje, manau, sutaria visi, o dėl A.Smetonos kyla įvairių minčių. Ne tik todėl, kad jis nebuvo demokratas ir antrą kartą prezidentu tapo karinio perversmo keliu, įvedė spaudos cenzūrą, įvedė karo pdėtį, paleido Seimą ir skatino savo asmens kultą. Dar ir todėl, kad Kaune jau yra gražiai įamžintas tiek A.Smetonos, tiek ir kitų prieškario prezidentų atminimas.
Žinoma, vilniečiams turėtų būti gėda, kad sostinėje per 25 nepriklausomybės metus neiškilo paminklas lietuvių tautinio judėjimo veikėjams, padėjusiems juridinį pagrindą mūsų valstybės atkūrimui – Vasario 16 d. Nepriklausomybės akto signatarams ir istorinio posėdžio, priėmusio Nepriklausomybės deklaraciją, pirmininkui, „Aušros“ leidėjui, kultine asmenybe tapusiam J.Basanavičiui.
Nėra paminklų nei broliams Vileišiams ir Biržiškoms, nei Lazdynų Pelėdai, nei F.Bortkevičienei, nei D.Malinauskui, nei J.Šauliui ar kunigui Kuktai, nei daugeliui kitų su Vilniumi susijusių ir daug lietuvybei bei valstybingumui nusipelniusių žmonių.
Vasario 16-osios minėjimų metu jie prisimenami labai kukliai: aplankomos Rasų kapinės, kur yra palaidoti du signatarai – Jonas Vileišis, vilniečiu tapęs dar 1900 m. (miręs Kaune, bet po mirties perkeltas į Vilniaus Rasas) ir J.Basanavičius.
Pastarasis Vilniuje praleido daugiau nei dvidešimt gyvenimo metų, atvykęs į sostinę 1905 m. vasarą iš Bulgarijos, ir pragyvenęs čia iki pat mirties – 1927 m. vasario 16 d.
Aplankius Rasas, iškėlus vėliavas prezidentūroje ir buvusiems politikos veikėjams papolitikavus iš Signatarų namų balkono Pilies gatvėje, didžiausia Lietuvos šventė baigiasi. Tai kartojasi kasmet.
Su Vasario 16-ąja yra susijęs ir Lietuvos Respublikos prezidentas A.Smetona, ir Krikščionių demokratų partijos steigėjas, prezidentas Aleksandras Stulginskis.
Trečias Lietuvos prezidentas – garsus varpininkas, Demokratų partijos steigėjas Kazys Grinius taip pat gyveno Vilniuje, kur redagavo „Lietuvos žinias“.
Trečias Lietuvos prezidentas – garsus varpininkas, Demokratų partijos steigėjas Kazys Grinius gal su Vilniumi susijęs mažiau, nes iš tremties Rusijoje sugrįžo tik 1918 m. pabaigoje, bet dar prieš karą jis taip pat gyveno Vilniuje, kur redagavo „Lietuvos žinias“.
Visi prieškario prezidentai buvo aukštos kultūros asmenybės, patyrę politikai, aktyviai dalyvavę tautiniame išsivadavimo judėjime, leidę, redagavę lietuvišką spaudą, už savo tautinę veiklą persekiojami carinės Rusijos valdžios.
Prieškario politiniame gyvenime jie atstovavo skirtingoms politinėms srovėms, vieni kitiems neretai oponavo. A.Stulginskis ir K.Grinius buvo demokratinių pažiūrų žmonės, kovoję už demokratinę, parlamentinę Lietuvą, nors demokratiją suprato skirtingai. A.Smetona buvo autoritarinio valdymo šalininkas.
A.Stulginskis (1885-1969), baigęs agronomijos mokslus vokiškame Halės universitete, 1913 m. pradėjo dirbti Vilniuje. Jis buvo Krikščionių demokratų, kurie šešerius metus (1920-1926), pasiremdami gausiausiu valstiečių sluoksniu bei remiami Katalikų Bažnyčios, valdė Lietuvą, partijos lyderis ir valstybės prezidentas. A. Stulginskis dažnai nepritarė A.Smetonos kursui, tiek jam vadovaujant Lietuvos Tarybai, tiek prezidentaujant. Jis išliko su tauta ir tragiškais Lietuvai 1940–1941 m., neišvengė tremties.
K.Grinius (1866–1950) Lietuvos prezidentu buvo trumpiausiai, valstiečiams liaudininkams ir socialdemokratams laimėjus III Seimo rinkimus 1926 m. gegužę. Visi Lietuvos parlamentinės Respublikos prezidentai buvo renkami Seime. K.Grinius juo tapo birželio 7-ąją.
Kairiojo centro partijoms ėmus vykdyti reformas, mažinant karininkų skaičių ir Bažnyčios įtaką, įvedant civilinę santuoką, panaikinus karo padėtį ir spaudos cenzūrą, paleidus politinius kalinius ir legalizavus Komunistų partijos veiklą, sulaukta didelio pasipriešinimo iš radikalios dešinės, ypač iš tautininkų ir dalies krikščionių demokratų bei karininkų, ėmusių gąsdinti tautą bolševizmo grėsme.
Vienas krikščionių demokratų lyderių kunigas M.Krupavičius emigracijoje rašė, kad „nei komunizmo grėsmės, nei apskritai jokių kitų priežasčių daryti perversmą 1926 m. nebuvo.
Tačiau kaip pastebėjo knygos „Nuo Kazio Griniaus iki Antano Smetonos“ autoriai, istorikai M.Tamošaitis ir A.Svarauskas, vienas krikščionių demokratų lyderių kunigas M.Krupavičius emigracijoje rašė, kad „nei komunizmo grėsmės, nei apskritai jokių kitų priežasčių daryti perversmą 1926 m. nebuvo“. Taigi vien valdžios troškimas.
A.Smetona (1874-1944) buvo vienas aktyviausių tautinio judėjimo dalyvių, XX a. pr. Jis gretinamas su K.Griniumi, J.Šauliu, P.Višinskiu, G.Petkevičaite-Bite, J.Vileišiu ir kitais, kurį laiką priklausė Demokratų partijos nuosaikiam dešiniajam sparnui.
Į Vilnių atvyko 1902 m. baigęs teisės mokslus Peterburgo universitete, ir čia gyveno iki 1918 m. pabaigos. Iš pradžių vertėsi advokato praktika, bet ilgiausiai dirbo Vilniaus žemės banke 1903–1915 m. Beje, šiame banke (dabar čia įsikūręs Lietuvos bankas, Gedimino pr. Nr. 6) dirbo ir kiti būsimi valstybininkai: M.Biržiška, J.Šaulys, P.Gaidelionis. Todėl Lietuvos banko vadovai galėtų bent atminimo lenta ant pastato pasirūpinti, įamžindami žymių tautinio atgimimo veikėjų atminimą.
Vokiečiams traukiantis, o bolševikams artėjant prie Vilniaus 1918 m. pabaigoje, A.Smetona išvyko trims mėnesiams į užsienį, savo šeimą metams išvežė į Šveicariją. A.Smetonos oponentai tokį jo žingsnį vertino kaip bailų pabėgimą. Vilniaus A.Smetona daugiau niekada neaplankė, net jį Lietuvai atgavus 1939 m. spalį.
Vilnietiškas A.Smetonos periodas, kai jis su kitais tautinio judėjimo aktyviais dalyviais kovojo už lietuvybę ir būsimą Lietuvos valstybę, nusipelnė pagarbos. Gyvendamas Vilniuje, A.Smetona atstovavo dešiniajam lietuvių politinio gyvenimo sparnui.
Anot P.Klimo, A.Smetona buvo „karštas tautininkas, patriotas ir kartu nuolaidus faktams oportunistas. Kaip realistas jis labai nusileisdavo vokiečių reikalavimams arba sąlygoms, jei tik iš tų nuolaidų galėjo tikėtis kažkokios pažangos į priekį, t.y. Lietuvos savarankiškumo. Jo nuotaiką lėmė lenkų baimė, ypač Vilniuje. Čia įsitvirtinti bet kokiomis priemonėmis buvo jam svarbiausia“.
Dėl savo oportunizmo jis buvo tapęs ir monarchistu, ir glaudžių santykių su Vokietija šalininku.
Perversmo keliu antrą kartą prezidentu tapus A.Smetonai, išryškėjo jo polinkis į autoritarizmą bei vadizmą. Jam gyvam esant buvo išleista 10 litų sidabrinė moneta su Smetonos atvaizdu, jo vardu pavadintas vienintelis Lietuvos karo laivas, Kauno karo mokykla, net Kauno Lituanistikos institutas ir Panemunės alėja, kurioje jis mėgdavo jodinėti.
Jam gyvam esant buvo išleista 10 litų sidabrinė moneta su Smetonos atvaizdu, jo vardu pavadintas vienintelis Lietuvos karo laivas, Kauno karo mokykla, net Kauno Lituanistikos institutas ir Panemunės alėja.
Ir A.Smetona, ir kiti Lietuvos prezidentai, kaip ir broliai Vileišiai ar broliai Biržiškos ir kiti tautinio judėjimo aktyvistai daug prisidėjo prie lietuvybės stiprinimo Vilniuje ir mūsų valstybės sukūrimo. Nebūtinai valstybės lėšomis turi būti sukurti jiems paminklai. Per 25 Lietuvos laisvės metus susiformavo pakankamai turtingas vilniečių pramonininkų ir verslininkų sluoksnis, tikrai galintis sau leisti skirti lėšų įamžinti jų atminimą Lietuvos sostinėje.
Praeityje būtent tai darė mūsų bankininkai, verslininkai, valstybininkai, Vilniaus patriotai Jozefas Montwillas, Jonas Vailokaitis, broliai Vileišiai, rėmę ne tik kultūrą ir meną, bet ir palikę puikius namus Antakalnyje ar Naujamiestyje vilniečių reikmėms. Toks kilnus mūsų verslo žmonių žingsnis parodytų, kad tikrai ne žodžiais, o darbais savo tėvynę mylime.
