Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Vytautas Plečkaitis: Kuo grįsta Donaldo Trumpo meilė Lenkijai?

Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda buvo vienas pirmųjų pasveikinęs Donaldą Trumpą su pergale prezidento rinkimuose ir iš karto pakvietė jį aplankyti Lenkiją.
Vytautas Plečkaitis
Vytautas Plečkaitis / Nuotr. iš asmeninio archyvo

Keletą mėnesių lenkų diplomatai ir lobistai, deklaravę pastovią Lenkijos ištikimybę ir meilę Jungtinėms Valstijoms ir naujam prezidentui D.Trumpui, pagaliau gavo ilgai lauktą žinią iš Kapitolijaus: JAV prezidentas atvyks į Lenkiją vienos dienos vizitui liepos 5 d. Jis susitiks ne tik su Lenkijos prezidentu, bet ir su 12 šalių, esančių tarp Baltijos, Juodosios ir Adrijos jūrų, vadovais. Tarp jų bus ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Tai bus trečia JAV prezidento D.Trumpo kelionė po ankstesnių kelionių Europoje ir Saudo Arabijoje. Ji susieta su G-20 valstybių susitikimu Hamburge liepos 7–8 dienomis. Ten planuojamas ir D.Trumpo susitikimas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.

D.Trumpas ir jo komanda puikiai žino, kad Vokietijos „šiaurės Venecijoje“ vadinamu Hamburgu laukia ne itin maloniai jį sutiksiantys 20-ties turtingiausių pasaulio valstybių vadovai. Jų dauguma gana kritiškai vertina tiek patį D.Trumpą, tiek jo vykdomą izoliacionistinę politiką, kuriai svarbiausia JAV ekonominiai ir strateginiai interesai, o tik paskui vakarietiškos vertybės ir transatlantinis solidarumas.

Tą aiškiai, be skrupulų, prieš keletą savaičių išdėstė JAV valstybės sekretorius Rexas Tillersonas. Vokietijos visuomenė taip pat negarsėja simpatijomis dabartiniam JAV prezidentui. Tad galima tikėtis protestų ir demonstracijų prieš D.Trumpą.

Varšuva pasirinkta neatsitiktinai. Ne vien todėl, kad ji nuolat skelbia savo proamerikietišką kursą. Bet dar ir todėl, kad ji bando sujungti net 12 valstybių ir padaryti savotišką buferį tarp Vokietijos ir Rusijos. Be to, Lenkija, vadovaujama konservatyvios dešinės, tampa vis didesniu Europos Sąjungos kritiku ir net atsisako vykdyti kai kuriuos bendrus visai Europos Sąjungai sprendimus. Pavyzdžiui, ji atsisako priimti bet kokį skaičių pabėgėlių iš Afrikos ar Azijos valstybių.

Taip pat ir dėl to, kad JAV prezidento D.Trumpo pažiūros, kaip rašo konservatyvus „Die Welt“, yra gana artimos ir neformaliam Lenkijos vadovui Jaroslawui Kaczynskiui. Jie abu yra nusiteikę prieš Vokietiją ir jos vadovavimą Europos Sąjungai.

Beje, ir Amerikos verslui atsiranda nauja didžiulė erdvė tarp trijų jūrų – Baltijos, Juodosios ir Adrijos bei naujos galimybės plačiau įkelti koją į Rytų ir Vidurio Europą, pasinaudojant trijų jūrų valstybių idėja.

Ne visos dalyvaujančios šalys yra susižavėjusios šia J.Kaczynskio idėja, kuri, beje, nėra ir visai nauja. Tokią idėją tarpukaryje buvo iškėlęs lietuvių kilmės Lenkijos maršalas Jozefas Pilsudskis, vienodai bijojęs tiek Rusijos, tiek Vokietijos dominavimo Europoje.

Trijų jūrų idėja tarpukaryje nebuvo sėkmingai įgyvendinta. Lenkija tapo pirmąja Antrojo pasaulinio karo auka, labiausiai nukentėjusia per šešetą nacių Vokietijos okupacijos metų ir nuo sovietų Rusijos invazijos iš rytų. Skeptiškai į šią idėją žiūri net kai kurios Višegrado šalys, ypač Čekija, kuriai tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme kur kas arčiau yra Berlynas, nei Varšuva.

Tiesa, Lenkijos visuomenė pagal gegužės mėnesį darytas sociologines apklausas gana palankiai vertina Lenkijos–Vokietijos santykius. Net 64 proc. apklaustųjų lenkų teigiamai vertina kaimyninius santykius su Vokietija ir tik 18 proc. – neigiamai.

D.Trumpas pasirinko susitikimą Varšuvoje su Vidurio ir Rytų Europos vadovais dar ir norėdamas duoti ženklą Vakarų Europos vadovams, kad jam yra svarbu palaikyti tas ES valstybes, kurios skeptiškai vertina Briuselį ir priešinasi bendrai Europos Sąjungos politikai.

Iš esmės tai reiškia, kad Jungtinės Valstijos, ypač vadovaujant D.Trumpui, pasirinko priešingą politiką ES atžvilgiu, nei jos laikėsi aštuonerius metus valdęs demokratas prezidentas Barakas Obama. Pastarasis siekė glaudžios sąjungos su susivienijusia ir stipria Europa, o D.Trumpas mieliau norėtų matyti susiskaldžiusią ir silpną Europos Sąjungą.

Akivaizdu, kad D.Trumpo politika yra panaši į G.Busho politiką Europos Sąjungos atžvilgiu. Stipri Europa JAV respublikonams nėra reikalinga.

Panašių tikslų Europoje siekia ir Rusija, manydama, kad savo interesus pavyks sėkmingiau įgyvendinti bendraujant su atskiromis ES šalimis, o ne su vieninga ir stipria Europos Sąjunga.

Įtakingas vokiečių dienraštis „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ pažymi, kad JAV prezidentas pasakys pagrindinę savo kalbą Krasinskių aikštėje, kurioje stovi paminklas Varšuvos sukilimo aukoms atminti. Šis paminklas primena ne tik aukas, bet ir pasipriešinimą Vokietijai. Tai savotiškas antivokiškumo ženklas.

Laikraščio nuomone, D.Trumpo vizitas Lenkijoje primena kito JAV prezidento George'o Busho vizitą 2003 m., kai Amerika ruošėsi karui Irake ir ieškojo sąjungininkų Europoje. G.Bushas ieškojo vadinamosios „naujos Europos“ paramos prieš senąją, vadovaujamą iš Berlyno ir Paryžiaus, ir pasisakiusią prieš karą Irake.

Tuomet JAV, paremtos Didžiosios Britanijos ir „naujosios Europos“ šalių, pirmiausia Lenkijos, kurios Europos Sąjungoje yra labiau gavėjos nei donorės, įsiveržė į Iraką, pateikdamos pasaulio visuomenei fake news apie tariamai esantį Irake cheminį ginklą. Cheminio ginklo nebuvo rasta, diktatorius nužudytas, vietoj taikos ir stabilumo Irakas tapo pilietinio karo, besitęsiančio iki šiol, auka.

Tikėkimės, kad D.Trumpas neseks G.Busho pėdomis ir nesukels naujo karo. Tačiau akivaizdu, kad D.Trumpo politika yra panaši į G.Busho politiką Europos Sąjungos atžvilgiu. Stipri Europa JAV respublikonams nėra reikalinga. Europa Amerikai pirmiausia reikalinga kaip imli ir turtinga rinka. Europai net nenorima duoti rinktis: ar jai geriau ir pelningiau pirkti dujas iš Rusijos per „Nord Stream 2“, ar pirkti iš JAV pagal jų sąlygas, kurios Vakarų šalims, norinčioms išsaugoti didesnį suverenitetą, nėra naudingos.

Neturtinga Rytų ir Vidurio Europa daugiau linkusi kliautis JAV. Žinoma, pirmiausia turėdama galvoje savo saugumą, kuris, beje, kaip rodo istorija, ne visada garantuojamas karinės technikos kiekiu, o labiau – pilietinės visuomenės galia. Turtingoji, senoji Europa nori žaisti pagal savo taisykles, o ne primetamas jai iš stipresniojo sąjungininko. Prieštaravimai ir galbūt net prekybiniai karai gali tapti neišvengiami. Lietuvai svarbu nepasimesi šiuose žaidimuose ir teisingai suvokti, kur prasideda ir kur baigiasi jos interesai.

TAIP PAT SKAITYKITE: Vytautas Plečkaitis: Turime sukurtą Helmuto Kohlio Europą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais
Reklama
Žaidimų industrijos profesionalus subūrusiems „Wargaming“ renginiams – prestižiniai tarptautiniai apdovanojimai