Vytautas Plečkaitis: Kur bus Lietuva, jei migracija suskaldys Europos Sąjungą?

Apie tautų kraustymąsi randame žinių jau Romos imperijos istorikų darbuose.„Nuo maro, bado ir karo apsaugok mus, Viešpatie“, meldėsi krikščionys nuo pat šios religijos atsiradimo prieš du tūkstančius metų ir tebesimeldžia iki šiol.

Gyvendami taikioje, ramioje Europoje, kur jau daugiau kaip 70 metų nėra didesnių karų bei sukrėtimų, o visuotinis gerovės siekis tapo vos ne pagrindiniu europiečių gyvenimo tikslu, tiesiog pamiršome, kas yra tautų migracija, masinis judėjimas iš pietų į šiaurę, iš rytų į vakarus. Mums, gyvenantiems santykinai ramiai Europos Sąjungos bendrijoje, apie tai prieš keletą metų priminė karai ir masiniai pabėgėlių srautai iš Sirijos, Irako, Afganistano, Afrikos šiaurės ir net iš šio žemyno centrinės dalies, kur žmonės nuolat badauja ir kariauja genčių karus. Juos patyrėme ne tiesiogiai, o smagiai įsitaisę prie spalvotų TV ekranų.

Beje, masinę migraciją išgyvena ne tik Europa, bet ir Jungtinės Amerikos Valstijos, į kurias plūsta pabėgėlių srautai iš pietų ir centrinės Amerikos. Prezidentas Donaldas Trumpas ėmėsi radikalių žingsnių tuos srautus sustabdyti, pavyzdžiui, statydamas sieną su Meksika. Jis įsakė pabėgėlius apgyvendinti karinėse bazėse, į kurias žiniasklaidos atstovai neturi galimybės patekti, o perėjus per sieną nelegaliai – išsiųsti į ten, iš kur atėjo. Tokia politika yra toli nuo humanizmo ir egoistinė, bet toli gražu ne visi už tai smerkia JAV prezidentą. Nemaža dalis amerikiečių, ypač baltųjų, jį palaiko.

Popiežius Benediktas XVI–asis ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kilusi iš vokiečių evangelikų liuteronų pastoriaus šeimos, matydami tiek daug nelaimingų pabėgėlių, plūstančių į Europą, ragino juos priimti gerovėje paskendusius europiečius. Kitaip sakant, pasidalinti ta per dešimtmečius sukurta gerove su kitais, jos stokojančiais. Tačiau, pasirodo, kad skelbti krikščioniškas tiesas apie pagalbą kenčiančiam ir artimo meilę yra viena, o realiai jas įgyvendinti – visai kas kita.

Didžiausias pasipriešinimas pabėgėlių priėmimui kilo rytų Europos šalyse, Austrijoje ir pačioje Vokietijoje, kuri per 2015 metus priėmė daugiau kaip vieną milijoną pabėgėlių iš Afrikos ir Azijos. Tokio kiekio svetimos kultūros, didžia dalimi neišsilavinusių, o dalimi radikalių savo pažiūromis, žmonių priėmimas Vokietijoje išprovokavo dalies vokiečių visuomenės priešiškumą pabėgėliams ir nepasitenkinimą valdančiąja A.Merkel krikščionių demokratų partija ir jos sąjungininkais koalicijoje. Vokietijos visuomenė, kaip niekada po karo, diferencijavosi, į parlamentą pirmą kartą pokario metais buvo išrinktos net šešios partijos. Tarp jų ir griežtai prieš pabėgėlius pasisakant „Alternatyva Vokietijai“.

Tačiau, pasirodo, kad skelbti krikščioniškas tiesas apie pagalbą kenčiančiam ir artimo meilę, yra viena, o realiai jas įgyvendinti – visai kas kita.

Pačiai kanclerei tenka išgyventi, ko gero, sunkiausius valdymo metus. Jai net prognozuojamas pasitraukimas iš valdžios, nes kardinaliai išsiskyrė jos partijos ir jos sąjungininkės koalicijoje – Krikščionių socialinės partijos iš Bavarijos požiūriai į pabėgėlių klausimo sprendimą. Bavarijos lyderis, o po parlamento rinkimų – ir Vokietijos vidaus reikalų ministras Horstas Seehoferis atvirai palaiko Austrijos ir Vengrijos pozicijas dėl radikalesnio požiūrio į pabėgėlius, kurie, jo manymu, turi būti sustabdomi prie valstybinės sienos ir ten patikrinami, ar jie gali būti priimami į šalį, kaip pabėgėliai, ar jie yra persekiojami savo šalyse, ar yra tik geresnio gyvenimo ieškotojai.

H.Seehoferis mieliau sugriaus koaliciją, bet nenusileis šiuo klausimu Angelai Merkel, nes Bavarijai teko viena didžiausių našta priimant pabėgėlius. Šioje krikščioniškoje vokiečių žemėje jo partijos dėka buvo grąžinti kryžiai į mokyklas ir valstybines įstaigas, o nemažos dalies vokiečių priešiškas nusiteikimas prieš musulmonišką kultūrą ir su ja siejamus pabėgėlius yra gana nemažas. Jų nepasitenkinimas per rinkimus į Bavarijos žemės parlamentą gali atvesti prie valdžios vairo radikalesnę dešinę – „Alternatyvą Vokietijai“.

Siekdama bent iš dalies išspręsti pabėgėlių klausimą visos ES lygiu ir, žinoma, gelbėdama savo valdžią Vokietijoje, Angela Merkel praėjusį sekmadienį sukvietė šešiolikos ES šalių vadovų susitikimą. Šį susitikimą boikotavo Vyšegrado šalys: Vengrija, Čekija, Slovakija ir Lenkija. Boikoto iniciatoriumi buvo Vengrijos premjeras V.Orbanas. Lenkija, anot savaitraščio „Polityka“, sutikdama su V.Orbanu, pasirinko naudingo idioto vaidmenį, nieko iš to nelaimėdama, tik dar labiau nuteikdama prieš save vokiečius, kurie yra linkę su Lenkija tartis.

Baltijos šalys: Estija, Eurostato duomenimis, priėmusi 180 pabėgėlių, Latvija – 355, Lietuva – 520, iš kurių apie 300 išvyko į ES vakarines valstybes, taip pat nedalyvavo. Dėl kokių priežasčių? Nei prezidentė, nei Lietuvos užsienio reikalų ministras tautai nepranešė. Prie nedalyvaujančių prisidėjo dar ir Kipras, Rumunija, Airija, Portugalija ir Didžioji Britanija. Taigi, beveik visas neturtingųjų ES valstybių klubas, išskyrus ES paliekančią Didžiąją Britaniją ir Airiją.

Mūsų užsienio politika daroma už mūsų nugarų, net nieko nepaaiškinant, kokios mes politikos laikomės.

Nors pasitarimas pabėgėlių klausimais buvo konsultacinis ir jokių sprendimų nebuvo priimta, bet, pasak A.Merkel, pasitarime „buvo daug geros valios“, ieškant sprendimų, kaip sumažinti nelegalią migraciją ir nekontroliuojamus srautus į Europos Sąjungą. Tie pasitarimai tęsis toliau.

Ar Lietuva juose dalyvaus, nežinome. Mūsų užsienio politika daroma už mūsų nugarų, net nieko nepaaiškinant, kokios mes politikos laikomės. Tauta kol kas nemurma. Matyt, nelabai tautai ir jos atstovybei – Seimui ji apskritai rūpi?

Tačiau tas faktas, jog susitikime dalyvavo tik 16 šalių iš 28–ių, rodo tam tikrą skilimą Europos Sąjungoje. Panašu, kad šalys, įskaitant Lietuvą, nedalyvavusios pasitarime, anot vokiečių leidinio „Frankfurter Allgemeine“, „izoliuojasi“ nuo bendrų europinių reikalų sprendimų. Izoliacinė dalies ES šalių politika gali atvesti prie sienų kontrolės grąžinimo, dar menkesnės solidarumo politikos ir mažesnės finansinės paramos izoliacionistams, Europos Sąjungos kaip vieningos rinkos susilpnėjimo ir dviejų greičių politikos atsiradimo.

Paprastai šnekant, Europa pasidalins į turtingus Vakarus, į kuriuos veržiasi ne tik pabėgėliai, bet ir emigrantai iš Lietuvos, ir neturtingus Rytus, kaip iš dalies ir buvo iki šiol, nors mūsų atsilikimas nuo Vakarų ir gerokai sumažėjo, įstojus į ES. Neatsitiktinai daugiau kaip 60 proc. lietuvių remia narystę Europos Sąjungoje.