Opozicijoje buvę socialdemokratai didele dauguma taip pat neparėmė šio įstatymo projekto, matyt, išsigandę savo buvusių siaurakakčių komunistų, virtusių nacionalistais, ir sutariančių su tautininkais geriau nei su europietiškai mąstančiais kolegomis. Tik G.Kirkilas, nuosekliai nuo seno vagojantis europinę dirvą, ir dar vienas kitas kairiųjų pažiūrų socialdemokratas savo balsais parėmė A.Kubiliaus projektą.
Vakarų Europos šalyse tokiu atveju premjeras būtų atsistatydinęs. Tačiau čia Lietuva, galinti pamokyti visus, net „dūra“ Europą pavadinti, bet pamirštanti, kad iš tos Europos maitinamės, o kai kas dar ir solidžias europarlamentarų algas gauna.
Tačiau balsų buvo per mažai, nes valdančioji dauguma išdavė savo lyderį ir įstatymas buvo atmestas. Vakarų Europos šalyse tokiu atveju premjeras būtų atsistatydinęs.
Tačiau čia Lietuva, galinti pamokyti visus, net „dūra“ Europą pavadinti, bet pamirštanti, kad iš tos Europos maitinamės, o kai kas dar ir solidžias europarlamentarų algas gauna.
Tokiu būdu įstatymo projektas dar penkerius metus liko gulėti Seimo biurokratų stalčiuose, kol sujudo vietiniai lenkai, patekę į Seimą.
Kol lietuvių valdžiai apie europinį požiūrį į tautines mažumų teisę rašyti pavardes lotynišku šriftu ir teisę iškabinti gatvių pavadinimus sava kalba šalia valstybinės lietuvių kalbos (jokiu būdu ne vien lenkiškai) ten, kur jie nuo seno kompaktiškai gyvena, vėl priminė Lenkijos pusė.
Tokiu aktualiu klausimu, kuris svarbus apie 270 tūkst. Lietuvos piliečių, laikančių save lenkais, nieko nepasakė nei mūsų prezidentė, nei kiti kandidatai į prezidentus.
Žinoma, tokiu metu Lietuvoje geriausia sakyti tai, kas beveik visiems patinka ir nieko neužgauna, o dar geriau savo nuomonės tokiu klausimu apskritai neturėti, nes, ko gero, ir tarp lenkų bus balsuojančių ne tik už V.Tomaševskį, bet ir už D.Grybauskaitę, A.Paulauską, Z.Balčytį ar A.Zuoką.
Šį balandį sukanka 20 metų, kai Lietuva ir Lenkija pasirašė draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, kuri padėjo tarpvalstybinių santykių pagrindą bei nubrėžė jų perspektyvą ateičiai.
Tai buvo pirmoji sutartis tarp Lietuvos ir Lenkijos per visą XX amžių, kai abi pusės yra laikomos lygiaverčiais subjektais ir kai Lietuvai oficialiai pripažįstama tai, ko Lietuva visada siekė. Lenkija šia sutartimi pripažino Lietuvai teritorijas, kurias prieš karą laikė savomis – Vilnių ir Vilniaus kraštą.
Sutarties preambulėje pabrėžta, kad abi pusės patvirtina „viena kitos dabartinių teritorijų su sostinėmis Vilniuje ir Varšuvoje vientisumą dabar ir ateityje nepriklausomai nuo sienų formavimosi procesų praeityje“.
Sutarties preambulėje pabrėžta, kad abi pusės patvirtina „viena kitos dabartinių teritorijų su sostinėmis Vilniuje ir Varšuvoje vientisumą dabar ir ateityje nepriklausomai nuo sienų formavimosi procesų praeityje”.
Iš pradžių dėl šios sutarties derėjosi Lietuvos ir Lenkijos dešinieji. Po 1992 metų rudens rinkimų dar beveik dvejus metus su Lenkija derėjosi LDDP Vyriausybė. Abiejų šalių užsienio reikalų žinybos niekaip negalėjo susitarti. Lietuvos pusė norėjo, kad sutartyje būtų pasmerktas generolo L.Želigowskio įvykdytas Vilniaus krašto prijungimas, o lenkai teigė, kad prieškarinės jų vyriausybės rėmėsi tautų apsisprendimo principu ir vykdė gyventojų daugumos valią, kurią pripažino Ambasadorių konferencija ir Šventasis Sostas.
Kompromisas buvo rastas įsikišus prezidentams – A.Brazauskui ir L.Walęsai. Dėl mokėjimo surasti kompromisus jie įėjo ne tik į savo šalių, bet ir Europos istoriją. Sutartis, garantuojanti stabilumą ir iš esmės gerus tarpvalstybinius santykius, sėkmingai veikia jau dvidešimt metų, nors ne viskas, kas surašyta, įgyvendinta.
Vis dėlto, prieš du dešimtmečius buvo politinė valia pasiekti rezultatą, kuris abiem valstybėms atvėrė kelią integracijai į Europos Sąjungą ir NATO. Ar šiandien politinis elitas turi valios kur kas menkesniems uždaviniams įgyvendinti?
Tikėkime, kad taip, nors pats procesas dėl „w“ ir gatvių lentelių vyksta vangiai, su visokiais atsikalbinėjimais ir pseudoargumentais. Pavyzdžiui, tokiais, kad mes štai lenkams kažką duodame, o jie, vos ne visi, nepakankamai lojalūs Lietuvai.
Nemažai daliai Lietuvos politinio elito vis dar neišeina suvokti, kad naujas Tautinių mažumų įstatymas reikalingas ne V.Tomaševskiui, bet Lietuvos piliečiams lenkams ir Lietuvos valstybei. Ne Lenkų rinkimų akcijai reikalingas tas įstatymas, o mums visiems, kurie siekia draugiškų santykių su kaimynais ir su savo valstybės piliečiais.
Ar tai supranta dabartinė Seimo dauguma? Ar konservatorių mažuma įstatymo šalininkus palaikys, o ne keršys socialdemokratams, pamatysime jau šį pavasarį.
Ar tai supranta dabartinė Seimo dauguma? Ar konservatorių mažuma įstatymo šalininkus palaikys, o ne keršys socialdemokratams, pamatysime jau šį pavasarį.
Matyt, buvęs konservatorių užsienio reikalų ministras susilaikys arba išeis iš salės, o buvęs premjeras vis ragins kreiptis į Lietuvių kalbos komisiją, kuri, beje, jau savo nuomonę keletą kartų pasakė. Ko gero, ir tarp socialdemokratų, ir kitų koalicijos narių bus visokių.
Todėl garantijos nėra, kad ir A.Butkevičiaus nelaukia toks pats likimas kaip A.Kubiliaus. Gerai būtų, kad klysčiau ir imčiau gerbti tuos politikus, kurie balsuotų už tai, kad Lietuvai pagaliau būtų geriau.
