Vis dėlto, nepaisant jai palankių prognozių ir jos akivaizdaus pranašumo prieš socialdemokratų kandidatą Martiną Schulzą, Angela Merkel, ko gero, pirmą kartą susiduria su tokiu dideliu piktumu ir net dalies gyventojų įtūžiu gimtojoje rytų Vokietijoje. Ji rinkiminės agitacijos metu ne tik apmėtoma pomidorais, bet ir oponentų iš radikalaus dešiniojo sparno išvadinama bjauriausiais epitetais. Daugiausia dėl jos emigrantų politikos.
Ypač aršiai elgiasi kai kurie buvę jos partiečiai, perėję į „Alternatyvą Vokietijai“. Neatsitiktinai įtakingo savaitraščio „Spiegel“ viršelyje, papuoštame Vokietijos trispalve ir užrašu „Alles wird gut“ ( liet. – viskas bus gerai) nubraukiamas paskutinis žodį „gut“, užrašant ant jo – „Wut“ (liet. pyktis, įniršis).
Dabartiniai Lenkijos vadovai, matyt, yra nusprendę visiškai susipykti su vokiečiais. Lenkijos opozicija net apkaltino valdančiuosius, kad jie veda šalį prie išstojimo iš Europos Sąjungos.
Įtampos ir nepasitenkinimo Vokietijos politika yra ne tik šalies viduje, bet ir užsienyje. Turkijos prezidentas T.Erdoganas, atvirai agituoja 3 mln. turkų bendruomenę balsuoti prieš Angelą Merkel ir jos partiją. O prieš porą metų buvusi geriausia jos kaimynė ir sąjungininkė Lenkija, dabar vadovaujama „Teisės ir teisingumo“ partijos ir jos vadovo J.Kaczynskio, buria antivokišką koaliciją. Visų pirma nuteikdama savo tautiečius prieš Vokietiją ir Europos Sąjungą. Tik kad lenkai, gyvenantys Vokietijoje, kol kas nelabai klauso jo raginimų.
Lenkijos, vadovai, pradedant neformaliu jos lyderiu ir baigiant premjere B.Szydlo bei užsienio reikalų ministru W.Waszczykowskiu, praėjus daugiau kaip 70 metų po karo vėl pradėjo reparacijų procesą (t. y. atlyginimą už padarytus nuostolius karo metais 1939–1945 m.) savo sąjungininkei NATO ir Europos Sąjungoje Vokietijai. Lenkija pasitelkė savotiškus argumentus. Pavyzdžiui, kad komunistinė Lenkija buvo nesuvereni ir jos sudarytos sutartys nėra legalios.
Lenkijos dabartinė valdžia tariamai „pamiršo“, kad be Vokietijos geros valios ir paramos kažin ar Lenkija būtų tapusi ES nare. Kaip „pamiršo“ ir tai, kad gauna milijardines išmokas iš Europos Sąjungos biudžeto, kurį daugiausia ir papildo vokiečių uždirbti pinigai.
Dabartiniai Lenkijos vadovai, matyt, yra nusprendę visiškai susipykti su vokiečiais. Lenkijos opozicija net apkaltino valdančiuosius, kad jie veda šalį prie išstojimo iš Europos Sąjungos. Diskusijos pasiekė tokį lygį, kad premjerė B.Szydlo oficialiai turėjo paneigti užsienio šalių diplomatams, jog Lenkija iš Europos Sąjungos neišstos.
Grįžkime prie reparacijų. Pastarąjį kartą reparacijų klausimas tarp Vokietijos ir Lenkijos iškilo prieš trylika metų, t.y. 2004 m., kai Lenkija buvo priimama į Europos Sąjungą ir dėjosi esanti labai europietiška. Vokiečių ištremtųjų organizacija (Vertriebensverband), jungianti apie 15 milijonų narių, tada pareikalavo, kad Lenkija, tapusi visateise ES nare, išmokėtų jiems už tremtį iš gimtųjų vietų ir atlygintų nuostolius už jų nusavintą turtą dabartinės Lenkijos vakarinėse žemėse. Šios žemės iki karo priklausė Vokietijai. Per savo atstovus parlamente jie šį klausimą iškėlė net Bundestage.
Tačiau nei buvę tuo metu valdžioje socialdemokratai, nei A.Merkel partija tokių reikalavimų neparėmė, o Lenkijos ir Vokietijos vyriausybių vadovai ir prezidentai bet kokių reparacijų atsisakė ir išbraukė šį klausimą iš tarpusavio santykių darbotvarkės.
Dar anksčiau komunistinė Lenkija derybose su Vokietija 1953 m. atsisakė reparacijų iš Vokietijos, laikydama, kad reparacijos yra jau išmokėtos ir jų atsisakymas prisidės prie taikaus Vokietijos klausimo išsprendimo. Nedera pamiršti, kad Lenkija perėmė po karo ne tik rytines Vokietijos žemes, bet ir tose žemėse esantį Vokietijos piliečių turtą, pastatus, fabrikus ir įmones bei juose esančius įrengimus, geležinkelius etc.
Susijungus dviems vokiečių valstybėms 1990 m., lenkai baiminosi, ar bus pripažintos esančios sienos tarp Lenkijos ir Vokietijos. Tačiau sutartimi su Lenkija vokiečiai atsisakė teritorijų į rytus nuo Oderio ir nė viena pusė reparacijų klausimo nekėlė.
Dabar vokiečiai oficialiai atsisakė svarstyti lenkų keliamą reparacijų klausimą, nes, anot jų, jis yra išspręstas teisiniu keliu. Vokietija neneigia savo kaltės dėl pradėto karo prieš Lenkiją 1939 m. ir padarytos skriaudos ir žalos Lenkijos piliečiams. Tačiau įtakingoje vokiečių spaudoje, pavyzdžiui, „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ teigiama, jog reparacijų klausimas – tai vaikščiojimas peilio ašmenimis. Jis gali atvesti prie revanšo nuotaikų ir Europos Sąjungos susilpnėjimo.
Ko iš tikrųjų siekia Lenkija keldama dabar reparacijų klausimą? Galbūt, ji siekia taip nukreipti dėmesį nuo vidaus problemų, atsikirsti Briuseliui, kuris, lenkų valdžios manymu, tapo tik Vokietijos įrankiu. Kad išvengtų sankcijų ar numatomų baudų dėl atsisakymo priimti pabėgėlius? Galbūt dabartinę Lenkijos valdžią tenkina silpna arba gerokai susilpnėjusi Europos Sąjunga? Galbūt...
Lenkija, žinoma, trokšta būti lydere bent savo regione. Tačiau jos elgesys buvusio Gruzijos prezidento M.Saakašvilio įsiveržimo į Ukrainą atveju Lenkijos santykių su Ukraina tikrai nepagerins.
Iš esmės Lenkija, reikalaudama iš vokiečių reparacijų, kurios, anot lenkų užsienio reikalų ministro W.Waszczykowskio, siektų apie 840 milijardų eurų, kelia ankstesnių sutarčių teisėtumo klausimą ir gali paskatinti radikaliąsias dešiniąsias politines jėgas kelti sienų peržiūrėjimą visoje rytų Europoje.
Rusijos propagandinėse laidose atskiri jos politiniai lyderiai, tokie kaip V.Žirinovskis, atsiliepdami į lenkų keliamas pretenzijas Vokietijai, tiesiog skatina lenkus „atsiimti Lvovą iš Ukrainos, o Vilnių iš Lietuvos“. Tai kol kas tik žodžiai iš neoficialių lūpų. Tačiau ženklas jau duotas.
Lenkijos užsienio politika valdant „Teisei ir teisingumui“ ir dabartiniam ministrui W.Waszczykowskiui slysta nacionalistine kryptimi. Tariamai marginalai, bet iš tikrųjų už jų stovintys valdžios žmonės, siūlo lenkiškame pase panaudoti Aušros vartų atvaizdą. Išgirdus protestą iš Lietuvos, Aušros vartus pakeičia Vilniaus Rasų kapinėse esančiu J.Pilsudskio motinos ir jo širdies paminklu. Lietuvos URM tai bando paversti juokais. Tačiau iš tikrųjų tai Lietuvos valstybės įžeidimas ir URM reakcija turėtų būti adekvati, o ne apsiriboti tik nevykusiu ministro pajuokavimu.
Lenkijos geopolitinė padėtis reikalauja atsargių, gerai apgalvotų, kaimyniškai draugiškų žingsnių užsienio politikoje. Tokių, kuriuos nurodė Jerzy Giedroycas (Jurgis Giedraitis) ir kurių ilgą laiką Lenkija laikėsi. Bet panašu, kad dabartinė Lenkijos valdžia, vykdydama konfrontacijos politiką su kaimynais, tampa ne vienijanti, o skaldanti jėga Europos Sąjungoje.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytautas Plečkaitis: Galimi netikėtumai Vokietijos parlamento rinkimuose
