Vokietija yra socialiai orientuota valstybė, kurioje seniai įgyvendinta progresinių mokesčių sistema, kurios taip smarkiai bijo Lietuvos verslas, jo išlaikomas Laisvos rinkos institutas bei įvairių ideologinių pakraipų politikai ir vadinamasis finansinis „elitas“, dirbantis Skandinavijos bankams.
Jie mąsto panašiai, kaip rusų oligarchai, mokantys vos 15 proc. pajamų mokesčio ir piestu stojantys, kaip ir Lietuvos turtuoliai, prieš progresinius mokesčius. O juk būtent progresinių mokesčių sistema ir buvo daugelio Vakarų valstybių suklestėjimo pagrindas.
Pastaruosius 12 metų rinkimus Vokietijoje laimi dešiniojo centro politinės jėgos: Krikščionių demokratų unija (CDU) ir Krikščionių socialinė unija (CSU). Trūkstant daugumos parlamente, pirmą kadenciją jiems koalicijoje talkino liberalai, o po jų – socialdemokratai.
Prieš sudarant koaliciją su socialdemokratais buvo ilgai ir kruopščiai derėtasi, kad būtų nepažeistos abiejų politinių jėgų principinės nuostatos, kad būtų rastas konsensusas tarp kairės ir dešinės, abiem pasislenkant link centro. Todėl niekam nešauna į galvą pradėjus bendrą darbą išeiti iš koalicijos.
Neatsitiktinai kai kurių įtakingų politikų, apžvalgininkų bei verslo žmonių, tokių kaip buvęs Čekijos užsienio reikalų ministras, turintis karališko kraujo Karelas Švarzenbergas, krikščionę demokratę kanclerę Angela Merkel ne tik savo tėvynėje, bet ir užsienyje vadina „labiausiai socialdemokratiška Vokietijos kanclere“.
Taip, sarkastiškai sakant, turima omenyje, kad ji savo socialine politika labiau artima kairei, nei dešinei, sugebanti patraukti ne tik dešiniosios pakraipos, bet ir nemenką dalį kairiojo centro – socialdemokratų rinkėjų. Tai viena iš priežasčių, kodėl Vokietijos socialdemokratai jau ne pirmi rinkimai pralaimi A. Merkel vadovaujamai partijai.
Po gero mėnesio vokiečiai rinks naują parlamentą (Bundestagą) ir naują kanclerį, greičiau – kanclerę, kurios galios kur kas didesnės nei mūsų premjero. Prezidentas Vokietijoje turi tik simbolines, daugiau reprezentacines, galias. Angela Merkel iškėlė sau uždavinį per ateinančią ketverių metų kadenciją visiškai panaikinti bedarbystę Vokietijoje, kuri jau dabar yra pati mažiausia per visą pokario istoriją. Vokiečių politikai, skirtingai nei Lietuvos, nesišvaisto nerealiais pažadais, todėl visai įmanoma, kad Vokietija bus pirmoji valstybė, kurioje neliks bedarbių.
Vokiečių parlamente yra 630 deputatų. Neseniai vokiečių žiniasklaida paskelbė, kiek nueinančiame parlamente yra milijonierių. Pasirodo, jų yra vos dešimt ir tie patys gerokai gaunamomis sumomis nusileidžia daliai Lietuvos seimūnų.
Didžiausias pajamas turi CSU frakcijos narys Philippas Grafas v. Lerchenfeldas – 3 mln. 160 tūkst. Du kiti CDU ir CSU nariai turi daugiau kaip 2 milijonus, o likusieji septyni – šiek tiek virš milijono. Turtingiausiųjų Vokietijos parlamentarų dešimtuke devintą vietą užima socialdemokratas – Peeras Steinbruckas, garsus vokiečių ekonomistas, buvęs finansų ministras, savo pajamas pagausinęs daugiausia skaitytomis paskaitomis šalyje ir užsienyje ir parašytomis knygoms.
Vokietijos įstatymai, skirtingai nei Lietuvos, nedraudžia skaityti paskaitų, rašyti knygų ir gauti kitų šalutinių pajamų. Svarbu yra jas sąžiningai deklaruoti ir sumokėti mokesčius. Vokiečiams atrodytų kvaila trukdyti žmogui papildomai užsidirbti. Žinoma, tik ne posėdžių metu. Už praleistus posėdžius tenka mokėti baudas ir lengvai galima prarasti gerą vardą, o jo netekęs į kitą parlamentą tikrai nepateksi.
Palyginkime Vokietijos parlamentarus su Lietuvos Seimo nariais ir pamatysime, kad vienoje skurdžiausių Europos Sąjungos valstybių, nedideliame 141 vietos Seime yra ne mažiau turtingų žmonių nei turtingiausios, bet socialiai atsakingos vokiečių valstybės Parlamente, kelis kartus didesniame už Lietuvos Seimą.
Praeitame Lietuvos Seime buvo 26 milijonieriai. Taigi, du su puse karto daugiau nei vokiečių Bundestage. Užpraeitame Seime buvo net trisdešimt trys Seimo nariai milijonieriai. Tiesa, pastarieji buvo „litiniai“, bet vis dėlto milijonieriai. Paradoksaliausia, kad vos ne daugiausia milijonierių buvo socialdemokratų partijoje, kuri turėjo ginti blogiau ir vidutiniškai gyvenančių žmonių interesus, rūpintis palankiu jiems Darbo kodekso priėmimu.
„Pirmiausia žmogus“, – skelbė socdemų šūkis. Tačiau, deja, deja, ne tie socialdemokratai buvo socialdemokratų frakcijoje ir vyriausybėje ir jiems mažai rūpėjo paprastas Lietuvos žmogus.
Kai dabartinių socialdemokratų atstovai Seime, ar tai buvusi finansų ministrė R.Budbergytė ar buvęs seimo vicepirmininkas A.Sysas, prakalba apie progresinius mokesčius, tai klausančioje auditorijoje sukelia tik nepasitikėjimo bei patyčių audrą: ko nepadarėt, kai buvot valdžioje, ponai bičiuliai socialdemokratai. Tai žmonės atsimins ilgam.
Žinoma, yra naivu tikėtis, kad turtuolis lietuvis, kad ir prisiklijavęs socialdemokrato etiketę bus už progresinius mokesčius arba už socialiai orientuotą ekonomiką. Nei B.Bradauskas, nei R.Malinauskas, nei milijonierius konservatorius, liberalas ar „valstietis“ tikrai apie tokius mokesčius nesvajoja. Kol jie užsakinės muziką Lietuvos Seime, didesnių pokyčių Lietuvoje nematysime ir būsime pasmerkti vilktis Europos Sąjungos skurdžiausių valstybių uodegoje kartu su Bulgarija bei Rumunija.
Tą „sėkmingai“ darome visą pastarąjį dešimtmetį, didindami socialinę atskirtį tarp turtingiausių ir mažiausias pajamas gaunančių... Už tai turime būti dėkingi visoms mūsų valstybės valdžios šakoms, kurios, besigirdamos apie nuveiktus darbus, apie tai dažniausiai linkę patylėti.
Į šio Seimo rinkimus pretendavo 15 milijonierių, bet pateko ne visi. Lietuvių tauta, matyt, jau perprato milijonierių „naudą“ tautos atstovybėje. Tačiau turtingų – ir milijonierių ir nelabai, mūsų Seime pakanka. Rodos, jų neliko tarp socialdemokratų ir tai jau šioks toks žingsnis vakarėjimo, o ne priešinga linkme. Gal sulauksime dienos, kai milijonieriai savo teises ir privilegijas gins įvairiose verslo asociacijose, kitose verslo struktūrose, daugiau užsiims labdara ir sunkiai besiverčiančių bendrapiliečių padėties pagerinimu. Nesiverš į Seimą tik savų interesų tenkinti ir savo turto gausinti. Bet tai jie, matyt, padarys ne savo, o rinkėjų valia.
Kaip minėjau, Vokietijoje veikia progresiniai mokesčiai ir jų parlamentarai, gaunantys 9,5 tūkstančio eurų kas mėnesį, sumoka nuo savo vadinamos „dietos“ 42 proc. į valstybės iždą. Ir jokių priedų automobiliams, nes gali nemokamai važiuoti pas savo rinkėjus viešuoju transportu, traukiniais ir net lėktuvu, jei tavo rinkimų apygardoje yra oro uostas. Tokį 42 proc. dydį moka visi dirbantys vokiečiai, jei jų pajamos per metus sudaro 52 tūkst. 882 eurus.
Dar daugiau – 45 proc. nuo savo pajamų sumoka valstybei tie, kurių pajamos viršija 250 tūkst eurų per metus. Beje, mažiausias pajamas gaunantys nuo mokesčių iš viso atleidžiami. Štai ką reiškia progresiniai mokesčiai vokiškai ir kodėl klesti Vokietijos valstybė, į kurią iškeliauja vis daugiau mūsų tautiečių.
