Vytautas Plečkaitis: Liūdnos vokiečių migracinės politikos pasekmės

Galima sakyti – atvirkščiai, paminklas juos traukia čia rinktis ir reikšti savo protestus bei nepasitenkinimą dabartine Vokietijos valdžios migracine politika. Jiems, ir ne tik jiems, labiausiai kliūva atvykę į Vokietiją emigrantai iš Afrikos ir Azijos šalių.

Praėjusią savaitę dešinieji radikalai taip įsisiautėjo, kad centrinei valdžiai teko mobilizuoti apie penkis tūkstančius policininkų tvarkai palaikyti. Pretekstas chuliganiškiems išpuoliams buvo 35 metų vokiečio, kurio motina yra kubietė, nužudymas šventės metu. Įtariama, kad žiaurų nusikaltimą padarė du migrantai: vienas iš Sirijos, kitas – iš Irako. Vokietis, apie kurį kaimynai atsiliepė tik gerai, buvo užpultas ir subadytas peiliu. Įtariamieji greit buvo suimti.

Kitą dieną po šio brutalaus įvykio apie tūkstantis dešiniųjų radikalų susirinko prie Karlo Marxo paminklo ir skandavo šūkius „Mes esame tauta“ („Wir sind das Volk“) bei demonstravo nacistinius ženklus ir saliutavo taip, kaip tai darė naciai Hitlerio valdymo metais. Tai iššaukė kairiųjų reakciją ir išprovokavo susirėmimus. Įsikišo policija, apie 20 žmonių buvo sužeista.

Tačiau suversti dešiniesiems radikalams visą bėdą dėl neramumų nebūtų teisinga. Juos parėmė ir nemaža dalis biurgerių iš vidutinio sluoksnio, kurie susitikime su Saksonijos žemės prezidentu, atstovaujančiu liberalams, teigė, kad jie nėra jokie neonaciai. Jie nori elementarios tvarkos, saugumo ir pagarbos jų šaliai, kuri priglaudė šimtus tūkstančių pabėgėlių. Nepatenkinti miestiečiai yra gerokai nusivylę Angelos Merkel politika ir vis labiau remia Alternatyvą Vokietijai (AfD), kurios populiarumas ypač išaugo rytų Vokietijos žemėse.

Įtakingas šveicarų leidinys „Neue Zuricher Zeitung“ pažymi, kad „Vokiečiai nepasitiki savo demokratija“ ir nurodo, jog Vokietijos politikų svarstymai apie tai, kad dešiniųjų radikalų partijų nariams būtų uždrausta dirbti tam tikrose profesijose, pvz., policijoje, nesuderinama su demokratija.

Tačiau suversti dešiniesiems radikalams visą bėdą dėl neramumų nebūtų teisinga.

Prieš trejetą metų šimtams tūkstančių migrantų plūstelėjus į Vokietiją, jos kanclerė Angela Merkel į jų atvykimą žvelgė gana optimistiškai ir ragino savo tautiečius nesibijoti. Vokietija, anot jos, pajėgia susitvarkyti su visomis iškilusiomis problemomis, susitvarkys ir su pabėgėliais. Ji viešai taip kalbėjo vokiečiams: „Mes tai galime“ ( „Wir schaffen das“). Šį posakį kartojo jai ištikimi politikai, iškilūs menininkai bei visuomenininkai ir optimistiškai nusiteikusi visuomenės dalis.

Vokietijos emigracinės tarnybos duomenimis per trejetą metų į Vokietiją atvyko daugiau kaip 1,3 milijono pabėgėlių prašančių prieglobsčio. Daugiausia atvyko nuo 2015 m. liepos iki 2016 m. kovo. Paaiškėjus, kad Vokietijos valdžia yra nepasirengusi tokių srautų priėmimui, A.Merkel ėmėsi aktyvios diplomatijos, siekdama sustabdyti pabėgėlius į Vokietiją. Pabėgėlių srautas sumažėjo ir 2018 m liepą siekė tik 13 tūkstančių. Tiek, kiek Vokietija priimdavo iki pabėgėlių krizės.

Trečdalis visų pabėgėlių Vokietijoje yra vaikai iki 16 metų. Daugiausia jų atvyko iš Sirijos, Irako, Nigerijos ir Afganistano. Tai yra iš tų šalių, kuriose neseniai vyko arba dar iš šiandien tebevyksta karai. Miunchene leidžiamas laikraštis „Suddeutsche Zeitung“ palygino kurios ES šalys 2017 m. daugiausia priėmė pabėgėlių.

Vokietija 2017 m. priėmė apie 222 tūkstančius pabėgėlių, Italija – apie 129 tūkstančius, Prancūzija – apie 99 tūkstančius, Graikija – 58 tūkstančius, Didžioji Britanija – apie 34 tūkstančius, Ispanija –apie 31 tūkstantį, Švedija – apie 26 tūkstančius, Austrija – apie 24 tūkstančius, Belgija ir Nyderlandai – apytikriai po 18 tūkstančių, o mūsų kaimynė Lenkija – 5045 pabėgėlius.

Daugelis yra laukimo būsenoje, nes yra neaišku, ar jie apskritai turi teisę likti gyventi Vokietijoje ir gauti prieglobstį.

Vis dėlto vokiečiams per trejetą metų nepavyko integruoti didesnio skaičiaus migrantų į savo visuomenę ir kažin ar didesnę jų dalį pavyks apskritai integruoti. Tiek dėl socialinio, ekonominio, kultūrinio ir civilizacinio skirtingumo. Nemokėdami vokiečių kalbos, nors dalis migrantų mokosi nemokamai, jie negali gauti darbo. Negaudami darbo, jie netampa pilnaverčiais piliečiais. Daugelis yra laukimo būsenoje, nes yra neaišku, ar jie apskritai turi teisę likti gyventi Vokietijoje ir gauti prieglobstį.

Optimizmo vokiečių tarpe lieka vis mažiau. Niekas nenori prisiminti A.Merkel šūkio „Mes tai galim“. Didėja nepasitenkinimas kanclerės politika ir vis didėja simpatijos tiems, kurie siūlo radikalius sprendimus. Vokietijos visuomenės laukia nelengvi laikai. Ją gelbsti sėkmingai besivystanti ekonomika ir visuomenės solidarumas.