Britų ministrė pirmininkė Theresa May, išgyvendama ne pačius geriausius valdymo metus dėl „Brexito“ ir savo populiarumo kritimo, įtikino daugelį savo sąjungininkių NATO, pirmiausia Jungtines Valstijas, solidarizuotis su Jungtine Karalyste. Jungtinės Amerikos Valstijos, pareikšdamos solidarumą su britais ir siekdamos susilpninti rusų žvalgybos darbą JAV, išsiuntė iš šalies net 60 rusų diplomatų ir uždarė vieną Rusijos konsulatą JAV – Sietle. Po kelių dienų Rusija atsakė tuo pačiu – išsiuntė taip pat 60 JAV diplomatų ir uždarė vieną iš svarbiausių JAV konsulatų Rusijoje, Sankt Peterburge.
Su Didžiąja Britanija solidarizavosi ir daugelis Europos Sąjungos šalių. Iš pradžių – apie pusė, o vėliau prisidėjo ir kitos. Nors kai kurios tai padarė gana simboliškai, atšaukdamos ambasadorių „konsultacijoms“, t.y. ribotam, o ne visam laikui. Arba simboliškai, pareikšdamos solidarumą Jungtinei Karalystei ir išsiųsdamos po vieną diplomatą. Tokių valstybių buvo net vienuolika, pradedant Estija, Latvija, Vengrija, baigiant Švedija, Suomija, Belgija ir kitomis. Lietuva, lyginant su kitomis Baltijos šalimis, išsiuntė daugiausia rusų diplomatų – tris.
Daugelis tyrinėtojų kelia klausimą, kodėl buvo pasirinktas būtent S.Skripalis? Tai yra didžiausia mįslė.
Iš viso iš Vakarų šalių išsiųsta apie 150 Rusijos diplomatų. Toks didžiulis solidarumas su Didžiąja Britanija rodo jos vadovų ir britų diplomatijos nemažą sėkmę. Tačiau daliai ES valstybių trūko konkrečių įrodymų dėl rusiško pėdsako ir jos to neslėpė.
Praėjusį penktadienį Rusijos URM išsikvietė daugiau kaip 20–ties šalių ambasadorius ir informavo juos, kad iš Rusijos išsiunčiama tiek diplomatų, kiek buvo išsiųsta iš jų šalių. Kitaip tariant, buvo pritaikytas veidrodinis principas, liečiantis ir Lietuvą, išsiunčiant iš Maskvos tris Lietuvos diplomatus.
Daugelis tyrinėtojų kelia klausimą, kodėl buvo pasirinktas būtent S.Skripalis? Tai yra didžiausia mįslė, kaip rašo vokiečių savaitraštis „Der Spiegel“ ir pats bando į šį klausimą atsakyti.
S.Skripalis gimė Kaliningrado srityje, tarnavo karinėje žvalgyboje GRU, niekuo ypatingai iš kitų neišsiskirdamas. Iš karto po SSRS žlugimo, turėdamas majoro laipsnį, buvo išsiųstas į Ispaniją, išsitarnavo iki pulkininko. Ten jį 1995 m. užverbavo užsienyje dirbanti britų žvalgyba MI6, davusi rusui slapyvardį „Nedelsiamas“.
Britų žvalgyboje, gaudamas nuo 5 iki 6 tūkstančių JAV dolerių per mėnesį, pasižymėjo uolumu. Jis nustatė kelių šimtų GRU darbuotojų identitetą ir perdavė duomenis apie juos britams. 2004 m. jį išdavė dvigubas ispanų agentas ir jis Rusijoje gavo sąlyginai švelnią bausmę – už valstybės išdavimą teismo buvo nuteistas 13 metų kalėti darbo kolonijoje. Po ketverių metų buvo britų išmainytas į sugautus rusų agentus Didžiojoje Britanijoje ir JAV. Solsberyje jis gyveno gana normalų gyvenimą, nesimaskuodamas, net nepakeitęs savo pavardės ir dalyvaudamas vietos bendruomenės geležinkeliečių klube.
Vis dėlto, kodėl pasirinktas S.Skripalis? Keliamos kelios versijos. Pirmiausia galėjo būti kerštas buvusių GRU darbuotojų, kuriuos jis išdavė ir sugriovė jų karjeras. Tačiau iš GRU sistemos S.Skripalis jau buvo pasitraukęs 1999 m. ir pačiai sistemai nekėlė pavojaus. Kitaip jis nebūtų buvęs iškeistas. Tad žudyti dėl keršto GRU lyg ir nebuvo priežasčių.
Vis dėlto tai galėjo būti ir „mirtinas pasveikinimas iš Maskvos“, duodant signalą, jog išdavystės nepamirštamos. Pats V.Putinas savo metinėje spaudos konferencijoje yra teigęs, jog išdavikai agentai buvo žudomi tik sovietiniais laikais ir kad šiuolaikinė Rusija to nedaro. Bet pridūrė, jog kiekvienas išdavikas 1000 kartų pasigailės paėmęs „trisdešimt sidabrinių“. Toks dviprasmiškas ir gąsdinantis pasakymas yra būdingas V.Putinui ir iš esmės daug ką paaiškina.
Kita vertus, tai ženklas ir gausiai rusų emigracijai, esančiai ir JAV, ir Didžiojoje Britanijoje, pabėgusiems oligarchams, primenantis, kad Maskvos ranka toli siekia ir kad jie turi būti lojalūs Kremliui. Neatsitiktinai ir Vilniuje viešėjęs kažkada buvęs įtakingiausias Rusijos oligarchas M.Chodorkovskis, dabar gyvenantis Londone, baiminasi dėl savo gyvybės, sakydamas Lietuvos žiniasklaidai, kad jei V.Putinas panorės, niekas jo neapsaugos.
Matyt, neatmestinas ir trečiųjų jėgų įvykdytas teroristinis aktas, turintis tikslą sukelti kuo didesnę įtampą tarp JAV ir Rusijos. Būtent šią versiją mini buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus.
Rusija, ko gero, bus priversta daugiau kliautis santykiais su Kinija ir ieškoti bei gilinti spragas Europos Sąjungoje. Tai bus, ko gero, lengviau, nei sutarti su JAV.
Toks masinis diplomatų išvarymas, ko gero, pirmas per visą Vakarų – Rusijos santykių istoriją, yra ženklas, kad santykiai tarp Rusijos ir JAV ir tarp Rusijos ir Europos eina blogyn ir šaltasis karas įgauna vis didesnį pagreitį ir kad jis nežada sustoti.
Apie tai liudija ir JAV reakcija po jos diplomatų išsiuntimo iš Rusijos. JAV prezidento atstovė spaudai pareiškė, kad rusų atsakomosios priemonės yra neadekvačios ir neteisingos, kad Amerika atitinkamai reaguos į jas. Pirma reakcija jau įvyko: savaitgalį buvo Amerikoje uždaryta rusų TV – „Russia today“. Tikėtina, kad rusai, matyt, atsakys tuo pačiu, uždarydami JAV išlaikomas žiniasklaidos priemones Rusijoje.
Kremlius gana ilgą laiką dėjo viltis į minkštesnę JAV prezidento D.Trumpo politiką Rusijos atžvilgiu. Tačiau vis labiau ryškėja kietas Amerikos požiūris į Rusiją ir jis, matyt, ilgai nesikeis. Rusija, ko gero, bus priversta daugiau kliautis santykiais su Kinija ir ieškoti bei gilinti spragas Europos Sąjungoje. Tai bus, ko gero, lengviau, nei sutarti su JAV.
Didžiųjų Europos šalių – Vokietijos, Prancūzijos ir ne tik jų, ekonominiai interesai neretai diktuoja jų politinius interesus. Kaip rašo dalis Vokietijos žiniasklaidos, jos politikai ir verslas baiminasi JAV vykdomos izoliacionistinės ekonominės politikos, galinčios sukelti prekybinius karus.
Anot įtakingojo „Spiegel“, vokiečiai į dabartinę JAV politiką žiūri kaip į „pavojingą vokiečių ūkio modeliui ir Vokietijos gerovei“. Gal būtent todėl Vokietija, kaip pareiškė jos ambasadorius Maskvoje, siekia gerų santykių su Rusija ir „stengiasi suprasti jos veiksmus“. Nepaisant to, kad ji palaikė britus, o vokiečių žiniasklaidoje būta daug abejonių dėl diplomatų išsiuntimo. Beje, mūsų žiniasklaidoje abejonių šiuo klausimu nebuvo. Kaip dažnai nebūna kritinio požiūrio į daugelį tarptautinių įvykių bei jų interpretaciją.
Žinoma, vienybės stygius, atsirandantis dėl skirtingų ES šalių interesų, leidžia Rusijai daryti įtaką kai kuriems ES valstybių sprendimams. Kita vertus, nesutarimai NATO bloke dėl Sirijos tarp Turkijos ir Jungtinių Valstijų, o pastaruoju metu – tarp Turkijos ir Prancūzijos, ketinančios pasiųsti savo karinius dalinius į Siriją, leidžia Rusijai lengviau laviruoti Europoje ir Artimuosiuose Rytuose ir net priešinti sąjungininkes NATO bloke.
Naujas šaltas karas vis labiau kaista ir būtų gerai, kad jis nevirstų karštuoju, ne tik Sirijoje, kurioje kiekvieną dieną žūsta dešimtys, o kai kada ir šimtai ne tik karių, bet ir taikių gyventojų.
