Vytautas Plečkaitis: Ne vien kaimynai bijo stiprios Vokietijos

Taip kalba ne tik politikai, bet ir meno, mokslo bei kultūros žmonės, atvykę iš Vokietijos į Lenkiją. Gal tik vokiečių žiniasklaida būna griežtesnė Lenkijos politikams ir su nerimu žvelgia į nacionalistų ir kitų radikalių grupių eitynes bei jų veiklą, neretai kartojančią vokiečių neonacius.

Nepaisant aktyvių prekybinių santykių, kai lenkų eksportas, siekiantis daugiau kaip 242 mln. zlotų, viršija importą iš Vokietijos, ir intensyvių mainų programų tarp abiejų šalių bei apie trijų milijonų lenkų, dirbančių Vokietijoje, pasitikėjimas Vokietijos politika lenkams nuolat kelia abejonių.

Šitas abejones bandė sumažinti 2011 m. Lenkijos užsienio reikalų ministras R.Sikorskis, kai atvykęs į Berlyną vokiečių politiniam elitui sakė, kad „mes daugiau bijome vokiečių neveiklumo, nei Vokietijos galybės“.

Tokie žodžiai iš oficialaus lenkų pareigūno buvo netikėti ne tik vokiečiams ir buvo sunkiai įsivaizduojami komunistų valdymo laikais iki 1990 m. Jie buvo priešiškai sutikti ir pačioje Lenkijoje, o dabartinis faktinis Lenkijos vadovas J.Kaczynskis grasino užsienio reikalų ministrą už jo pasakytus vokiečius pagiriančius žodžius paduoti į teismą.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Radoslawas Sikorskis

Laimėjus Seimo rinkimus J.Kaczynskio partijai „Teisė ir teisingumas“, antivokiškos nuotaikos vėl sustiprėjo, ypač tarp šios partijos politikų ir ją remiančių gyventojų. Pasigirdo reikalavimai išmokėti milijardines reparacijas, imtasi propagandinių klišių prieš Vokietiją kai kuriose žiniasklaidos priemonėse, palankiose dabartinei valdžiai.

Nors dabar lenkai, kaip ir dalis ES narių, jau nebijo Vokietijos karinės galios, kaip buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą. Ta galia yra smarkiai susilpnėjusi ir jos stiprinimui, JAV požiūriu, Vokietijoje skiriama per mažai lėšų. Du procentus nuo Vokietijos BVP ketinama skirti tik 2024 m.

Karą laimėjusios šalys, ypač Didžioji Britanija ir Prancūzija ilgą laiką stebėjo, kad Vokietija kariniu požiūriu nesustiprėtų. Todėl net praėjus 70 metų po Antrojo pasaulinio karo, Vokietijoje tebestovi JAV karinės bazės, o įskiepyta vakariečiams bei rytiečiams baimė vis dar aktuali nemenkai daliai Europos Sąjungos gyventojų.

Tik šiandien Europa, pasak vokiečių istoriko A.Roederio, bijo ne karinės Vokietijos galios, o jos ekonominio potencialo, kuris leidžia jai vadovauti Europos Sąjungai. Tą ekonominę galią vokiečiai galėjo pasiekti dėka to, kad ilgą laiką tik simboliškai skyrė lėšų savo kariuomenei ir keliasdešimt metų po karo nedalyvavo jokiose NATO karinėse operacijose. Milžiniškos lėšos buvo skiriamos šalies modernizacijai, ekologiniams projektams, socialinės atskirties mažinimui.

Šiandien Vokietijai yra iškilęs dvilypis klausimas. Viena vertus, vokiečiai siekia įvairiais būdais demonstruoti savo taikingumą bei nuraminti savo kaimynus rytuose bei vakaruose ir įtikinti savo geranoriškumu tuos europiečius, kurie vis dar įžvelgia tariamas Vokietijos grėsmes, prisimindami karčią istorinę patirtį. Tai padaryti Vokietijai iš esmės pavyko prisijaukinant Prancūziją. Šios dvi kaimynės tapo itin draugiškomis valstybėmis, siekiančiomis panašių tikslų – vadovauti Europos Sąjungai.

Tik šiandien Europa, pasak vokiečių istoriko A.Roederio, bijo ne karinės Vokietijos galios, o jos ekonominio potencialo, kuris leidžia jai vadovauti Europos Sąjungai.

Tačiau nepaisant didelio demonstruojamo draugiškumo, tarp Vokietijos ir Prancūzijos išlieka nemažai skirtingų požiūrių į ES ateitį. Vokietija priešinasi sparčiai federalizacijai, kurią propaguoja prancūzų prezidentas E.Macronas, bandęs perimti vadovavimą iš A.Merkel. Tačiau įvykiai parodė, kad E.Macronas nėra pakankamai stiprus prezidentas net savo šalyje, o Europos Sąjungos viduje dažnai turi remtis Vokietija.

Kita vertus, Vokietija turi imtis lyderio vaidmens Europos Sąjungoje, nes būtent aiškios lyderystės ir trūksta Europai. Todėl vieni europiečiai baiminasi, kad per savo lyderystę Vokietija vėl gali per daug sustiprėti, o kiti priekaištauja vokiečiams, kad jie tos lyderystės kratosi arba yra nepakankamai aktyvūs, sprendžiant jau visos Europos problemas.

Verta prisiminti, kad vokiečių lyderystė, sprendžiant migrantų problemą 2015 m. nebuvo sėkminga ir nuteikė prieš vokiečių politikus ir ypač prieš kanclerę A.Merkel didelę dalį europiečių, kai vos ne prievarta buvo įpareigojamos kitos ES šalys priimti į savo šalis dalį migrantų iš Azijos ir Afrikos. Tai buvo daroma kilniais tikslais, bet iš esmės tokia vokiečių politika suskaldė Europos Sąjungą ir pasak minėto vokiečių istoriko Roedigerio, cituojamo „Deutsche Welle“, išgąsdino britus ir atvedė juos prie Brexito.