Jį būtume turėję kur kas greičiau, jei visos mūsų valdžios, pirmiausia Kultūros ministerija ir Seimo kultūros komitetas, būtų suvokusios Lietuvos kultūrinio paveldo, kuriam priklauso 1918 m. Vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktas, reikšmę ir tinkamai finansavusios humanitarinius mokslus bei paveldo užsienyje paieškas. Užsitęsusios Nepriklausomybės Akto paieškos rodo Lietuvos valstybinių institucijų negalią ir daugelio mūsų politikų, skirstančių valstybės pinigus, žemą humanitarinio išprusimo lygį. Deja.
Lietuva nesugebėjo sukurti pastoviai veikiančios ir tinkamai finansuojamos institucijos, kuri nuolat ieškotų mūsų valstybės ir tautos sukurto, bet karų ir okupacijų metais išvežto į užsienį kultūrinio paveldo. Kaip tai daro visos civilizuotos šalys, visokeriopai remiančios tokias paieškas ir tuos žmones, kurie Lietuvoje dirba visai valstybei svarbų kultūrinį darbą daugiausia savo entuziazmo dėka. Profesoriaus L.Mažylio pavyzdys tai tik patvirtina.
Tačiau grįžkime prie Vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto ir jo kelionės į Vokietiją bei prie neatsakytų klausimų.
Man renkant medžiagą monografijai apie vieną įtakingiausių Lietuvos Tarybos narių, pirmą Lietuvos valstybės diplomatą, Nepriklausomybės Akto signatarą Jurgį Šaulį, be kita ko, teko pasinaudoti jo atsiminimais apie Vasario 16 d. Akto perdavimą Vokietijos atstovui.
Jurgis Šaulys devynerius metus studijavo Berne, Šveicarijoje ir apsigynė vokiečių kalba daktaro disertaciją iš finansų srities, buvo Lietuvos Tarybos vicepirmininkas ir, kaip gerai mokantis vokiškai, dažniau už kitus palaikė santykius su vokiečių administracija, atstovaudamas Lietuvos Tarybai. Net Vilniaus baltarusiams talkino, jų paprašytas užmegzti kontaktus ir vertėjauti su vokiečių valdžios atstovais. Apie tai jis mini savo dienoraštyje.
JAV lietuvių savaitraštyje „Dirva“ J.Šaulys 1947 m. vasario mėn. 28 d. rašė:
„Nutarus 1918 metų Vasario 16 d. Lietuvos Tarybai paskelbti nepriklausomos Lietuvos atstatymą ir pasirašius visiems jos nariams nepriklausomybės deklaraciją, buvo pasirūpinta, kad patirtų apie ją taip Lietuvos visuomenė, taip užsienis.
Todėl buvo imtasi trijų žygių: 1) buvo duota Lietuvos Tarybos organui Lietuvos Aidui išspausdinti Nepriklausomybės deklaraciją, o mano buvo parašytas tai progai pritaikytas įžengiamasis straipsnis ; 2) mano buvo tą pat vakarą, L.Tarybos pavedimu, nuneštas deklaracijos tekstas Vokiečių užsienio reikalų ministerijos atstovui, pasiuntinybės patarėjui V.Boninui, akredituotam prie okupacinės vyriausybės šefo su prašymu pranešti jį Vokiečių vyriausybės žiniai, ir 3) buvo dar tą patį vakarą slaptu keliu išsiųstas deklaracijos tekstas Vokiečių reichstago nariui Erzbergeriui į Berlyną.
Dera paaiškinti, kad J.Šaulio minimas Pasiuntinybės patarėjas Georgas von Boninas buvo Vokietijos užsienio reikalų žinybos valdininkas, atsiųstas į Vilnių prie Lietuvos karinės administracijos ir jo užduotis buvo užtikrinti didesnį civilinės Berlyno valdžios vaidmenį, sprendžiant Lietuvos klausimą.
Civilinė Berlyno valdžia, o taip pat Vokietijos parlamento Socialdemokratų frakcija ir katalikiškoji Centro frakcija buvo kur kas palankesnės Lietuvos valstybingumo atžvilgiu, nei vokiečių generalitetas, siekęs tiesiog inkorporuoti Lietuvą į Vokietijos sudėtį. Vokietijos karinė vadovybė, rezidavusi Kaune, neretai konfliktavo su Berlyno civiline valdžia. Matyt, todėl vienas iš Vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto tekstų buvo įduotas slaptai nugabenti į Berlyną Centro frakcijos vadovui Reichstage M.Erzbergeriui.
Iš J.Šaulio atsiminimų teksto galima daryti išvadą, kad 1918 m. vasario 16 d. vakare Nepriklausomybės Akto tekstas su parašais buvo perduotas dviems adresatams į Vokietiją. Vienas – Vokietijos užsienio reikalų ministerijai per jos atstovą Vilniuje G.Boniną. Jis, matyt, buvo išsiųstas Vokietijos kariniu paštu. Kitas buvo adresuotas Vokietijos parlamento Centro frakcijos vadovui M.Erzbergeriui. Jis istorikų laikomas vienu labiausiai prolietuviškų Vokietijos politikų, rėmęs Lietuvos valstybės atstatymą, o taip pat ir Lietuvos karalystės idėją.
J.Šaulys nurodo, kad deklaracijos tekstas M.Erzbergeriui nusiųstas slaptai. Tai padaryta, matyt, todėl, kad Lietuvos Taryba baiminosi, jog oficialiais kanalais per G.Boniną nusiųstas Deklaracijos tekstas nebus paviešintas Vokietijos spaudoje ir bus žinomas tik vokiečių užsienio reikalų ministerijai ir vyriausybei.
J.Šaulys neįvardija tų asmenų, kurie slaptai galėjo Nepriklausomybės deklaracijos tekstą nuvežti į Berlyną. Jis arba jų nežinojo, arba sąmoningai juos nutylėjo. Istorikai jų kol kas nėra išaiškinę ir operuoja tik prielaidomis. Viena iš jų galėjo būti ir Vokietijos kariuomenėje tarnaujantys ir palankūs Lietuvos valstybingumui, bendradarbiaujantys su Lietuvos Taryba Vokietijos kariškiai. Yra žinoma, kad Vilniuje tarnavo nemažai iš Prūsijos kilusių lietuvių, dirbusių vertėjais ir leidusių vokiečių propagandinę spaudą lietuvių kalba.
Oficialiai per G.Boniną nusiųstas Deklaracijos tekstas vokiečių ir lietuvių kalbomis, matyt, ir atsidūrė Vokietijos užsienio reikalų politikos archyve, kurį rado prof. L.Mažylis.
Kyla klausimas, o kur yra M. Erzbergeriui adresuotas Nepriklausomybės Akto tekstas? Jis taip pat turėtų būti Vokietijoje. Nes vokiečių spaudoje pasirodęs Nepriklausomybės Akto tekstas tikrai nebuvo perduotas užsienio reikalų ministerijos. Šis Erzbergerio išplatintas tekstas tikriausiai buvo pat dviem kalbom: vokiečių ir lietuvių. Nors galėjo būti tik vokiečių kalba. Taigi, galima daryti išvadą, kad Vokietijoje buvo mažiausiai trys, o galbūt, net keturi Nepriklausomybės Akto tekstai.
Galima daryti išvadą, kad Vokietijoje buvo mažiausiai trys, o galbūt, net keturi Nepriklausomybės Akto tekstai.
Įdomu žinoti, o kas gi buvo Nepriklausomybės Akto vertėjas ar vertėjai į vokiečių kalbą. Galbūt, vienas iš Lietuvos Tarybos narių? Geriausiai iš Lietuvos Tarybos narių vokiečių kalbą žinojo vicepirmininkas J.Šaulys. Be jo, gerai vokiškai kalbėjo Vokietijos mieste Halėje mokslus baigęs būsimas prezidentas Aleksandras Stulginskis. Ar iš jų bent vienas prisidėjo prie teksto vertimo į vokiečių kalbą, kol kas istorikų nenustatyta.
Taip pat kol kas nenustatyta, ar Nepriklausomybės Aktas buvo perduotas Rusijai, kuri yra minima Deklaracijos tekste. Tuo metu Rusijoje siautė pilietinis karas, oficialių santykių tarp Lietuvos Tarybos, pripažintos tik vokiečių valdžios, ir Rusijos bolševikinės vyriausybės nebūta. Daromos prielaidos apie rusišką Nepriklausomybės Akto tekstą kol kas istorikų reikiamai neištirtos, o faktai nenustatyti. Tačiau visiškai neatmestina, kad Nepriklausomybės Aktas, galbūt vėliau buvo išverstas ir į rusų kalbą ir perduotas Rusijai. Apskritai kol kas nėra nustatyta, kiek iš viso buvo originalių Nepriklausomybės Akto tekstų. Ar visi jie yra vienodi?
Tad yra ką veikti mūsų mokslininkams Vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto paieškose, nes neatsakytų klausimų yra ne vienas. Valstybės garbės reikalas yra tinkamai finansuoti ir padaryti viską, kad Lietuvos valstybės šimtmečiui visi neaiškumai būtų išsklaidyti.
Tuo pačiu norisi tikėti, kad nauja Kultūros ministerijos vadovybė ir Seimo Kultūros komitetas artėjančio valstybės atkūrimo 100-ečio proga pagaliau rimtai užsiims Lietuvos kultūros paveldo paieškomis ir jų finansavimu. Ilgą laiką šis darbas buvo tiesiog apleistas ir tai, ką buvo galima grąžinti, pavyzdžiui iš Rusijos archyvų B.Jelceno laikais, per pačių apsileidimą, skūpumą ir menką paramą archyvarams, kurių atlyginimai yra vieni mažiausių tarp mokslininkų, buvo ilgam laikui prarasta. Visos mūsų valdžios struktūros mielai dalinasi laurais ir žiniasklaidos dėmesiu, bet retai padeda Lietuvos mokslininkams tuos laurus pelnyti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vokietijos atstovai: Vasario 16-osios aktas buvo laisvai prieinamas nuo 1959 m. – jį gali pamatyti bet kas
