Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Vytautas Plečkaitis: Nepartiniai ne visada yra geriau už partinius ir atvirkščiai

Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje legaliai veikė viena partija – Lietuvos komunistų partija (LKP), priklausoma nuo Maskvos. Jai prieš pat Sąjūdį priklausė beveik 200 tūkstančių Lietuvos piliečių. Beveik visi į ją įstojo savanoriškai. Kai kuriuos reikėjo paspausti. Dėl įvairių priežasčių stota: daug kas tai darė dėl karjeros, mažai kas dėl idėjos.
Vytautas Plečkaitis
Vytautas Plečkaitis / Nuotr. iš asmeninio archyvo

Perskaičius „Metuose“ išspausdintą rašytojo komunisto Juozo Baltušio dienoraštį, galima susidaryti gana tikslų įspūdį, koks iš tikrųjų buvo tas idėjinis Lietuvos komunistas. Jis netikėjo Lietuvos valstybės ateitimi net 1990 metais, nors puoselėjo lietuvių kalbą, keikė vietinius biurokratus, lenkėsi Maskvai ir pastoviai naudojosi įvairiausiomis privilegijomis, pradedant čekišku alumi, kailiniais ir baigiant „Volgomis“ bei spec. ligoninėmis ir užsienio kelionėmis. Žinoma, tų idėjinių buvo nedaug, nes ir čekiško alaus bei „Volgų“ buvo nuolatinis deficitas.

Nepriklausomybės metais LKP bilietas tapo nenaudingas ir net žalingas asmeninei gerovei pasiekti. Imta masiškai ir viešai jo atsisakyti. Dauguma buvusių LKP narių tapo nepartiniais. Dalis perėjo į neokomunistinę LDDP – Lietuvos demokratinę darbo partiją. Kai kurie iš šios partijos ir dabar dar yra valdžioje.

Dalis jų rado prieglobstį naujai susikūrusiose partijose. Buvę komunistai papildė net dešiniąsias partijas. Griežtesnės pozicijos KP adresu laikėsi tik krikščionys demokratai, įvedę kelių metų pereinamąjį laikotarpį tiems, kurie norėjo tapti krikdemais. Konservatoriai kliūčių nedarė – juos papildė net kai kurie buvę LKP CK nariai.

Mažiausiai jų atėjo į LSDP, kuri siekė atgaivinti prieškarinės kairiosios partijos tradiciją, kurią puoselėjo Vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto signataras Steponas Kairys. Tiesa, vėliau jai susijungus su LDDP, buvusių komunistų joje netrūko.

Partinis virsmas pasipildė įvairiais kitais virsmais: ateizmo dėstytojai tapo religijotyros tyrinėtojais, mokslinio komunizmo – politologais, dalis mokytojų, gaudę ir surašinėję moksleivius, lankančius bažnyčias, tapo pamaldžiais katalikais. Visi jie, anksčiau buvę partiniai, tapo nepartiniai su kokybės ženklu. Dauguma nepartinių naujųjų partijų bijojo kaip velnias kryžiaus, nes pats žodis partija jiems asocijavosi su komunistų partija.

Gal čekai ir buvo teisūs, neuždraudę komunistų partijos veiklos? Jie bent tikrai žino, kad jie visi yra Čekijos komunistų partijoje ir surenka apie 10 proc. rinkėjų balsų, bei žino, kiek jie iš tikrųjų turi komunistinio mąstymo žmonių.

Nė viena dabartinė Lietuvos partija neišvengė vienokio ar kitokio komunistinio šleifo. Nors komunistų partijos neliko, bet komunistinis mąstymo rudimentai, būdingi įvairaus plauko radikalams, yra pasklidę po įvairias partijas. Jie tokie gajūs iki šiol, kad užkrėtė net jaunuosius dabartinių partijų narius, kurie jau gimę laisvoje Lietuvoje. Žmonės juos vadina naujaisiais komjaunuoliais. Jie viską žino, visus gali pamokyti, pasitikintys savimi ir agresyvūs, nežino tokio žodžio kaip tolerancija ir nesivargina klausytis oponento argumentų.

Lietuvoje demokratijos ir pagarbos įstatymui, kaip rodo Seimo komisijos sukūrimas LRT veiklai tirti, tampa vis mažiau, o komunizmo ir demagogijos, prisidengiant skaidrumo šūkiais, net ignoruojant Konstitucinio teismo išaiškinimus, – vis daugiau.

Nepriklausomoje Lietuvoje pamažu susidarė keista ir paradoksali situacija. Kalbama ir rašoma net apie policinės valstybės, o tiksliau – kai kurių valdžios žmonių norą tokią paklusnią sau valstybę su apolitiška tauta, niekinančia partijas, sukurti.

Partijos, nors ir nebrandžios, nors jose, kaip ir visoje visuomenėje, klesti karjerizmas, užkulisinės kovos, proteguojant savo rato žmones, ir vyksta nuolatinė kova dėl įtakos, net dėl pasirodymo TV laidose, vis dėlto atstovauja ženklesnei visuomenės grupei. Kažkokiai, nors ir sunkiai patiems suprantamai idėjai. Jie bent ruošiasi, nors toli gražu ne visi, valstybės valdymui.

Nepartiniai, nors ir su kokybės ženklu, deja, atstovauja tik save ir savo interesams. Jie dažniausiai lieka balsas tyruose savo šalies parlamente, jei pasilieka opozicijoje.

Kita vertus, partijos yra, nors ir nelabai skani, bet demokratinės valstybės druska. Ten, kur jos yra stiprios, ten negresia autoritarizmas ir vieno vado diktatas, ten nesikėsinama į laisvą žodį ir spaudos laisvę, ten gerbiamas įstatymas ir Konstitucija, o svarbiausia – gerbiamas žmogus ir jo pažiūros, nors ir kitokios nei mano.

Silpnos Lietuvos partijos, dažnai pamynę dėl asmeninės naudos moralinius principus, garbės žodį, ištikimybę pasirinktai idėjai, deja, atgraso daugelį Lietuvos žmonių ne tik nuo stojimo į jas, bet apskritai nuo domėjimosi politika. Net 60 proc. Lietuvos jaunimo absoliučiai nesidomi politika. Tai didžiausias apolitiškumo rodiklis visoje Europos Sąjungoje ir nenuteikia džiugiai dėl mūsų valstybės ateities.

Lietuvoje demokratijos ir pagarbos įstatymui, kaip rodo Seimo komisijos sukūrimas LRT veiklai tirti, tampa vis mažiau, o komunizmo ir demagogijos, prisidengiant skaidrumo šūkiais, net ignoruojant Konstitucinio teismo išaiškinimus, – vis daugiau.

Politiškai angažuota Seimo dauguma mano, kad jie patys gali geriau ištirti LRT veiklą už vis dar demokratinės Lietuvos institucijas, tokias kaip Valstybė kontrolė, finansinis ar valstybinis auditas, Viešųjų pirkimų tarnyba ir pan. Jiems jau negalioja nekaltumo prezumpcija, iš anksto aišku, kas yra kaltas dar nepradėjus tyrimo. Kaip ir tai, kad jie yra labiau kompetetingi už profesionaliai savo darbą išmanančias institucijas ir ten dirbančius žmones. Išeitų, kad dalis Seimo nepasitiki institucijomis, kurias jis skiria?

Mūsų partiniai ir nepartiniai aktyvistai, ginčų įkarštyje norėdami vienus iškelti, o kitus pažeminti, neretai apšaukia savo oponentus komunistais arba „naudingais idiotais“, nes kitokių argumentų neranda. Nors jau vos ne dvi kartos Lietuvos žmonių nėra matę gyvo komunisto ir nenutuokia, ką reiškia ta nuolat oponentams lipdoma „naudingo idioto“ etiketė.

Neduok Dieve, jei kiltų rimta socialinė krizė Lietuvoje ir po ranka pasitaikytų šautuvai. Vieni kitus, matyt, iššaudytų. Tiek daug neapykantos ir keršto tvyro politinėje ir ne tik politinėje, Lietuvos padangėje, besiginčijant, kas didesnis yra patriotas, kas daugiau myli Lietuvą ir kas daugiau už kitus nekenčia savo oponento, o svarbiausia – kas dėl visko kaltas? Ir dar naiviai galvoja (o gal apsimeta, kad galvoja?), kad mūsų emigrantai sugrįš į tokią pasidalinusią, piktą ir kerštingą šalį.

TAIP PAT SKAITYKITE: Vytautas Plečkaitis: Ukraina negrįžtamai tolsta nuo Rusijos

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?