Nacionalizmo pakilimo banga jaučiasi kone visose Višegrado šalyse: Vengrijoje, Čekijoje, kurioje rudenį vyks rinkimai ir ten pranašaujama euroskeptikų pergalė. Tačiau kita Višegrado šalis – Slovakija kairiųjų pažiūrų premjero Roberto Fico lūpomis neseniai paskelbė, kad jai nepriimtinas euroskeptikų kelias ir Višegrado šalių priešpastatymas Europos Sąjungai. Jo vadovaujama Slovakija šliesis prie Europos Sąjungos branduolio: Vokietijos ir Prancūzijos.
Prieš keletą metų R.Fico kritikavo Europos Sąjungos biurokratiją, bet dabar, vykstant „Brexit'ui“ ir kai ima ryškėti vokiečių ir prancūzų pozicija dėl dviejų greičių Europos, o Slovakijos eksporto dalis, ypač automobilių, į Europos Sąjungos šalis yra gana didelė, slovakų valdžios požiūris keičiasi. Buvęs populistas virto pavyzdingu europiečiu, kai suprato, jog šalies ekonomikai tai yra naudinga. Slovakija neketina vadovautis Lenkijos interesais ir skeptiškai vertina „Trijų jūrų“, apimančių 12 ES valstybių, projektą.
Apie Lietuvos požiūrį į „Trijų jūrų“ projektą apskritai nieko nežinome. Nesigirdėjo jo vertinimo nei iš prezidentės Dalios Grybauskaitės, kuri liepos pradžioje dalyvavo Varšuvoje su 12 šalių vadovais susitikime su D.Trumpu. Nei iš užsienio reikalų ministro L.Linkevičiaus.
Yra tik du keliai: arba Europos Sąjunga, arba Rusija. Didžioji Britanija gali apsieiti be Europos, o štai Lenkija, kaip ir bet kuri kita Vidurio ir Rytų Europos šalis negali.
Matyt, nėra ką pasakyti, kaip ir apie Lietuvos – Lenkijos santykius, kurie lietuvių požiūriu yra geri ir normalūs. Tik trys raidės juos gadina. Tačiau Lenkijai taip neatrodo. Net Lietuvos lenkams (gal ne visiems?) jie neatrodo nei geri, nei normalūs. Pavyzdžiui, Lietuvos dienraščio lenkų kalba „Kurier Wilenski“ („Vilniaus kurjeris“) redaktorius Rajmundas Klonowski interviu lenkų tautinės pakraipos leidiniui „Polityka Narodowa“ sako, jog „daugiau kaip per dvidešimt Lietuvos nepriklausomybės metų nė viena lenkų problema nebuvo išspręsta“. Neverta spėlioti, kuo labiau tiki Lenkijos valdžia: Lietuvos valdžia ar lenkų žurnalistu iš Lietuvos. Atsakymas akivaizdus.
Žinomas JAV istorikas, Jeilio universiteto profesorius Timothy Snyderis, tyrinėjantis nacionalizmo ir Vidurio bei Rytų Europos istoriją, atsakydamas lenkų savaitraščiui „Polityka“, ar Lenkija gali išlikti pakankamai savarankiška, išstojusi iš Europos Sąjungos, atsakė, kad nepriklausoma Lenkija neturi trečio kelio. Yra tik du keliai: arba Europos Sąjunga, arba Rusija. Didžioji Britanija gali apsieiti be Europos, o štai Lenkija, kaip ir bet kuri kita Vidurio ir Rytų Europos šalis negali.
Toks žinomo mokslininko pasakymas, manau, tinka ir Lietuvai ir visoms Baltijos valstybėms.
T.Snyderis pataria politikams gerai išmokti tarpukario istorijos pamokas, kai beveik visa Vidurio ir Rytų Europa, įskaitant Baltijos valstybes, prarado savo valstybingumą dėl agresyvių nacių Vokietijos ir komunistinės Sovietų Sąjungos veiksmų. Jungtinės Valstijos tuomet pasitenkino tik verbaliniais protestais.
Žinoma, dabar galima kliautis NATO, siekiant savo šalies saugumo. Tačiau NATO garantuoja tik karinį saugumą. Ji negarantuoja atskiros šalies žmonių gerovės užtikrinimo, prie kurio augimo neabejotinai daug prisideda Europos Sąjunga, ypač Vakarų šalys. Kita vertus, NATO yra veiksminga, jei JAV aktyviai dalyvauja jos veikloje ir jei JAV vadovaujasi solidaraus gynimo principu.
Išrinkus JAV prezidentu Donaldą Trumpą, požiūris į NATO Amerikoje ir Vakarų Europoje gerokai pasikeitė. Kas prieš metus galėjo pagalvoti, kad JAV prezidentu gali tapti žmogus, palankus Rusijai ir jos prezidentui Vladimirui Putinui. Kad JAV demokratams ir respublikonams Kongrese ir Senate teks suvienyti jėgas ir apriboti savo prezidento galias, neleisiančias vienasmeniškai jam panaikinti sankcijas Rusijai. Daugiau kaip po dviejų šimtų dienų valdžioje prezidentas D.Trumpas CNN apžvalgininkų vertinamas kaip neprognozuojamas. Panašiai jis vertinamas ir Vakarų Europoje.
Todėl europiečiams Europos Sąjunga tampa svarbi ne tik gerovės, stabilumo, bet ir saugumo prasme, o bendrų Europos pajėgų kūrimo idėja tampa aktuali. Europos Sąjunga yra svarbus Vidurio ir Rytų Europos institucinis garantas, saugantis nuo radikalizmo ir nacionalizmo pavojų, ginantis tautų apsisprendimo ir žmogaus teises.
Europos Sąjunga, skirtingai nei buvusi Sovietų Sąjunga ar dabartinė Rusija, nėra imperinė sąjunga. Ji niekam negrasina ir svetimų teritorijų neužiminėja. Būdama sekuliari, ji tik reikalauja krikščioniško solidarumo, pavyzdžiui, pabėgėlių klausimu. Ar tik Graikija ir Italija turi gelbėti pabėgėlius, skęstančius Viduržemio ir Egėjo jūrose, abejingai žiūrint iš toli giliai krikščioniškoms ES valstybėms?
Prieš pabėgėlius stoja ir Rusija, kurios valdžia tariamai laikosi europietiškų vertybių, o jos prezidentas, beje, giliai išpažįsta stačiatikybę. Rusija, kaip ir Europos radikalai, yra prieš stiprią Europos Sąjungą, pati siekdama būti stipria imperine valstybe. Neatsitiktinai Vladimiras Putinas nemėgsta V.Lenino ir M.Gorbačiovo, nes jie susilpnino Rusijos (Sovietų Sąjungos) imperiją, bet jam imponuoja Petras Pirmasis ir Jekaterina Antroji, išplėtę imperijos ribas kaimyninių valstybių sąskaita.
Vladimiras Putinas didžiuojasi sulaužęs tarptautines sutartis ir be šūvio užėmęs Krymą. Blogiausia, kad jam šiuo klausimu pritaria didelė Rusijos gyventojų dalis, puoselėjanti imperines iliuzijas. Vis dėlto Lietuva ir visas Vidurio ir Rytų Europos regionas gali būti ramus dėl savo saugumo priklausydamas NATO ir Europos Sąjungai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytautas Plečkaitis: Lenkijos prezidento Dudos veto supurtė šalį. Bet ar ilgam?