Socialdemokratų frakcija kol kas nesugeba parodyti kietesnio charakterio ir pakovoti už idėjas, kurias žadėjo įgyvendinti prieš rinkimus. Turėdami 19 balsų jie galėtų suvaidinti kur kas reikšmingesnį vaidmenį priimant sprendimus, jei veiktų kaip kietas kumštis.
Didžiausią valdžią Lietuvos Seime, panašiai kaip Lenkijoje, turi Kultūros komiteto pirmininkas ir didžiausios frakcijos vadovas R.Karbauskis, o ne Seimo pirmininkas – (sic!), labiau atstovaujantis Seimui, bet ne jį valdantis.
Didžiausią valdžią Lietuvos Seime, panašiai kaip Lenkijoje, turi Kultūros komiteto pirmininkas ir didžiausios frakcijos vadovas R.Karbauskis, o ne Seimo pirmininkas – (sic!), labiau atstovaujantis Seimui, bet ne jį valdantis.
R.Karbauskis vadovauja didžiausiai Seimo narių grupei, kurios partija pavadinti negalime. Dėl to, kad joje daug nepartinių ir šiaip priklydusių, ir todėl, kad partiniais, t. y. besilaikančiais konkrečios ideologijos, jie būti nenori. Turbūt, ir negali. Kas, pavyzdžiui, jungia E.Vareikį, atėjusį iš krikščionių demokratų, besiblaškantį tarp populizmo šūkių N.Puteikį bei rimtą ekonomistą Stasį Jakeliūną?
Šios politinės jėgos nepartiškumas dar prieš rinkimus buvo paskelbtas kaip privalumas. Žmonėms tai patiko, nes partijų valdymo dvidešimtmetis laimės daugumai neatnešė.
Tai, ko nepavyko sovietmečiu sukurti „vienintelei teisingai“ komunistų partijai ir jos pagalbininkei komunistinei jaunimo sąjungai, nepavyko padaryti ir demokratinėms partijoms. Ne partijose laimė, nusprendė tauta ir ji teisi. Partijos kovoja dėl valdžios ir dėl idėjų, jeigu jas turi, įgyvendinimo, o ne dėl žmonių laimės. Laimę turi susikurti kiekvienas atskirai, nes kiekvieno žmogaus laimės supratimas yra skirtingas.
Mūsų prezidentei nepartiškumo idėja taip pat patiko. Ji palaimino nepartinių, o tiksliau – skirtingai valstybės ateitį matančių, vadinamų profesionalų, vyriausybę. O po kiek laiko inicijavo įstatymą, kol kas dar nepriimtą: Vyriausiąją rinkimų komisiją rinkti ne partiniu, o kažkokiu kitokiu principu. Būti partiniu jau beveik reiškia būti nepatikimu aukščiausiai valdžiai. Kaip nebūti, pavyzdžiui, komjaunuoliu sovietų laikais.
Taip pamažu, atmesdami partijas, atmesime ir daugiapartiškumą, o tuo pačiu prieisime apskritai prie ne demokratinės valstybės egzistavimo. Žinoma, jei visuomenė leis ir tylės. Lietuva, matyt, taps vienintelė valstybė Europoje, kur partiškumas politikoje oficialiai bus imtas vertinti tik neigiamai?
Mūsų premjeras S.Skvernelis taip pat yra nepartinis ir tuo, matyt, didžiuojasi. Skirtingai nei daugumos Europos šalių premjerai, kurie vadovauja konkrečioms partijoms, kurios laimi rinkimus, – vienos ar būdamos koalicijoje. Nepartiškumas politikui, užimančiam premjero ar ministro pareigas, neretai gali būti pavojingas pačiam politikui. Ypač tokiam, už kurio nestovi įtakinga ir gausi frakcija parlamente. Tuomet premjeras tampa didžiausios partijos Seime įkaitu.
Mūsų valstybės dvidešimt septynerių metų politinio gyvenimo patirtis tik patvirtina, kaip svarbu premjerui turėti ištikimą sau daugumą parlamente ir dar geriau jei tai daugumai vadovauja idėjiškai artimas Seimo pirmininkas.
Pirmąja nepriklausomos Lietuvos premjere 1990 metais tapo Kazimiera Prunskienė, išstojusi iš LKP ir tapusi nepartine. Iš pradžių ji buvo stipriai palaikoma Sąjūdžio, kuris turėjo aiškią daugumą ir Aukščiausios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) pirmininko Vytauto Landsbergio, kuris ir pasiūlė ją premjere, paramą. Po savo kelionių užsieniuose ir po susitikimų su Vakarų pasaulio lyderiais K.Prunskienė tapo populiariausia Lietuvos politike. Už jos pečių „stovėjo“ didžiuliai tautos reitingai.
Tačiau aštrėjant santykiams su Maskva, blogėjant materialiniam žmonių gyvenimui, reitingai greitai nukrito. K.Prunskienės vyriausybei pakėlus būtiniausių produktų kainas, Aukščiausioji Taryba pradėjo svarstyti jos atstatydinimo galimybes. Premjerės bėda buvo ta, kad ji nepalaikė glaudžių santykių su Sąjūdžio deputatais, turinčiais daugumą parlamente, menkai arba visiškai su jais nebendravo. Kai atėjo balsavimo valanda dėl pasitikėjimo premjere, dauguma deputatų jos nepalaikė. Premjerė Kazimiera Prunskienė krito, išbuvusi valdžioje nepilnus metus. Nors vėliau dar sugebėjo grįžti į aktyvią politiką, bet tapti antrą kartą premjere, kaip ir prezidente, jai nepavyko.
S.Skvernelio padėtis kažkuo panaši į K.Prunskienės. Dabartinis premjeras, kaip ir K.Prunskienė, yra nepartinis. Jis neturi savo, įtakingos ir gausios frakcijos Seime. Jo vyriausybės sprendimai bet kada gali būti didžiausios frakcijos atmesti. Todėl S.Skverneliui tenka „obuoliauti“ su daugumos nemėgstamais konservatoriais, kurie laukia nesulaukia, kada valdžia nukris į jų rankas kartu su premjero postu. Tačiau be „žaliųjų valstiečių“ jie to posto negaus. S.Skvernelis atsidūrė tarp savos frakcijos, vadovaujamos R.Karbauskio, ir opozicinių frakcijų girnų.
Taip pamažu, atmesdami partijas, atmesime ir daugiapartiškumą, o kartu prieisime apskritai prie ne demokratinės valstybės egzistavimo.
Čia ir paaiškėja, ką iš tikrųjų reiškia nepartinis, savo frakcijos neturintis premjeras ir techninis tariamų profesionalų kabinetas. Premjeras tampa bejėge figūra, kaip ir jo ministrai, galintys bet kada likti be darbo, jei jie nėra Seimo nariai. S.Skvernelis bent turės kur pasitraukti – į Seimą. Bet Seime būsi tik vienas iš 141-o. Todėl ten skubėti neverta. Geriau laviruoti tarp pozicijos ir opozicijos, kol vieni ar kiti neparduos. R.Karbauskis parduoti S.Skvernelio neskubės, nes nusisukus nuo jo, dalis bendražygių nusisuks ir nuo R.Karbauskio ir valdžios partija dėliosis iš naujo. Nebūtinai palankiai R.Karbauskiui. Norint ilgiau išsaugoti valdžią, būtina tartis su premjeru ir kartkartėmis rodyti savo jėgą.
Opozicija silpna ir be iniciatyvos. Neturinti jokių konstruktyvių pasiūlymų, kaip sustabdyti emigraciją ar sumažinti skurdą Lietuvos valstybėje. Net dėl santykių su Lenkija pagerinimo politikos ji yra susiskaldžiusi. Šiuo klausimu premjerui sunku tikėtis didesnės paramos iš opozicijos. Kaip ir iš prezidentės, kuri jau pažadėjo nusiplauti rankas, perduodama svarstyti „W“ klausimą Kalbos komisijai. O jos provincialiai tautinės pažiūros yra gerai žinomos.
Akivaizdu, kad premjeras S.Skvernelis jaučiasi svarbesnis – vis tik Vyriausybės galva – už R.Karbauskį. Tačiau, vargu bau, ar R.Karbauskis pripažįsta S.Skvernelio viršenybę. Frakcijos dauguma yra R.Karbauskio pusėje. Ne vienas jo frakcijos narys dar gerai prisimena, kieno dėka jis pateko į Seimą ir kam už tai turi būti dėkingas. Tai parodė ir naujausi S.Skvernelio ginčai su R.Karbauskiu, kuris mūru stojo ginti Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko E.Jovaišos sumanymą sujungti savo buvusį Edukologijos universitetą su VDU.
Partinėse rietenose neretai pamirštama, kad Lietuva yra ne premjerinė ir ne prezidentinė valstybė. Ji yra parlamentinė valstybė. Nei premjeras, nei prezidentė, o tuo labiau VSD neturi teisės atleisti tautos išrinktą Seimo narį. Tačiau parlamentas turi ir teisių ir galių pakeisti ir premjerą, ir jo ministrus, o išimties tvarka – net prezidentą.
Mėginimas išrasti lietuvišką dviratį, menkinant partijų vaidmenį šalies politiniame gyvenime, priveda prie kuriozinių situacijų, kai šaliai ima vadovauti du skirtingai mąstantys politikai. Trečiajam stebint iš šono, kas iš to išeis. Galima drąsiai pasakyti, kad nieko gero iš to neišeis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytautas Plečkaitis: Neatsakyti klausimai – kaip ir kiek Vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktų atsidūrė Vokietijoje?
