Dabar ji vis labiau nepasitiki „valstiečių“ partija ir jos vedliu R.Karbauskiu, iš kurio, matyt, tikėtasi daugiau valstybės interesų supratimo ir nuoširdumo, o ne skandalų, susijusių su savo gausių turtų deklaravimu ir asmeninio gyvenimo peripetijomis. Žmonės nusivylė valdžia, nes ji eilinį kartą juos apgavo. Akivaizdžiausias pavyzdys – Darbo kodeksas.
Visuomenė nepatenkinta ir Seimo kontroliuojamais ministrais, tiksliau – jų dauguma. Ne bet kokiais ministrais, bet tariamai profesionaliais, nepartiniais, nesusitepusiais. Pačios prezidentės patvirtintais. Tačiau, deja, daugeliui trūksta platesnio požiūrio į valstybės reikalus ir esminių problemų suvokimo bei gebėjimo jas spręsti.
Gali susidaryti įspūdis, kad vos ne pati valdžia skatina jaunimą studijuoti užsienyje, o ne Lietuvoje, kur tarp aukštųjų mokyklų akademinės visuomenės tvyro nežinomybė ir bereikalinga įtampa.
Argi mėnesius užsitęsęs miškų urėdijų ir universitetų skaičiaus svarstymas bei ginčai tarp Vyriausybės ir Seimo yra prioritetiniai Lietuvos valstybės klausimai? Juk ne universitetų ir urėdijų skaičius yra esmė, o jų darbo kokybė, sugebėjimai universitetus paversti prestižinėmis mokslo įstaigomis. Gali susidaryti įspūdis, kad vos ne pati valdžia skatina jaunimą studijuoti užsienyje, o ne Lietuvoje, kur tarp aukštųjų mokyklų akademinės visuomenės tvyro nežinomybė ir bereikalinga įtampa.
Didėja nepasitenkinimas ir buvusiu super populiariu vidaus reikalų ministru, tapusiu dar populiaresniu premjeru Sauliumi Skverneliu. Jo reitingai pastoviai mažėja, nors jo oponentams, t.y. galimiems premjerams po naujų Seimo rinkimų, dar labai toli iki jo reitingų.
Vis dėlto premjeras, nepaisant liaudies simpatijų sumažėjimo, – to, beje, natūraliai reikėjo ir tikėtis, išlieka geriausiu tarp visų savo ministrų ir tikrai ne blogiausiu, lyginant su prieš jį buvusiais 16 ministrų pirmininkų. Premjeras S.Skvernelis kalba aiškiai ir daugeliui tautos suprantamai ir svarbiausia, kad kalba – ne per daug. Tai jau nemažai, kai tave prakalbinti nori visi ir ne taip lengva pasakyti ne bei eilinį kartą nepasirodyti TV ekranuose. Tačiau svarbiau yra daryti, o ne kalbėti, jei esi įsitikinęs, kad to reikia tavo valstybės žmonėms, o ne atskiroms verslo grupėms ar už jų stovintiems lobistams.
Šiuo požiūriu pavyzdys yra prezidentė, kuri pati diktuoja sąlygas ir pasirenka pašnekovus, jei nori kalbėti ar ką nors svarbaus, anot jos pačios, pranešti tautai ir šaliai. Nuo to, kad ji kalba retai, net neatsakydama į daugelį Lietuvos visuomenei aktualių klausimų, jos reitingai nemažėja.
Pavyzdžiui, prezidentė labai retai kalba socialinio teisingumo ir skurdo klausimais savo valdomoje šalyje. Apie tautos išsivaikščiojimą ar progresinių mokesčių būtinumą, siekiant sumažinti didžiulę nelygybę, neprisimenu, kad būčiau ką nors išsamiau girdėjęs iš jos lūpų net per metinius pranešimus. Ar kas klausė mūsų prezidentės, jau aštuonis metus valdančios šalį, kokios jos yra pažiūros ekonomikos ir politikos srityje? Ar ji remia D.Trumpo izoliacionistinę ir nacionalistinę politiką, ar jai labiau priimtinas globalus neoliberalizmas?
Reitingų svyravimas esant aktyviam politikoje yra natūralus ir neišvengiamas. Jei politikas tik jais vadovausis, didelių darbų jis nenuveiks. Įvairius reitingus turėjo Vytautas Landsbergis ir Algirdas Brazauskas, būdami valdžioje. Istorijoje liko ne jų reitingai, o padaryti darbai.
Prisiminkim buvusį socialdemokratų partijos premjerą A.Butkevičių ir ne tik jo, bet ir socialdemokratų partijos aukštus reitingus prieš praėjusius Seimo rinkimus. Suskaičiavus rinkėjų balsus paaiškėjo, kad buvęs premjeras net nebuvo išrinktas savo vienmandatėje apygardoje, o socialdemokratų partija tiek nukraujavo, kad iki šiol neatsigauna.
Dėl to, kad socialdemokratų partija vis dar neranda savo tikrojo kelio, optimalaus balanso tarp partijos frakcijos veiklos Seime ir partijos pirmininko už Seimo ribų, kyla abejonių, ar partijai verta likti koalicijoje su „valstiečiais“.
Galutinį sprendimą partija padarys rudenį. Jaunus socdemų lyderius šia linkme pakursto patyrę ar į oportunizmą linkę liberalai bei konservatoriai, kurie, ko gero, mielai pakeistų socialdemokratus, nustumdami juos nuo valdžios gėrybių stalo. Pabuvę dvejus-trejus metus koalicijoje, jie lengvai vėl pereitų į opoziciją, palikdami „valstiečius“ su savo neįgyvendintais pažadais vienui vienus. Tokie žaidimai politikoje yra įprastas reiškinys, nes politikui yra svarbiausia išlikti valdžioje arba, jei nesi joje, kaip, pavyzdžiui, dabar yra su konservatoriais ir liberalais, tai paskubinti ir padėti oponentams jos atsisakyti ir patiems tą valdžią paimti.
Nusivylimas valdžia ir politikais yra visuotinis reiškinys ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje bei Jungtinėse Valstijose. Todėl senas tradicines (Lietuvoje sąlyginai senas) partijas keičia nauji partiniai dariniai ar judėjimai, kaip, pavyzdžiui Prancūzijoje ar Lenkijoje, kurioje valdžioje nėra nei tradicinių Europoje krikščionių demokratų, nors Lenkija itin religinga šalis, ar socialdemokratų, nesuradusių savo rinkėjų gana smarkiai susiskaldžiusioje šalyje.
Tačiau apskritai ir Lietuvoje, ir kituose Europos kraštuose trūksta viršpartinių lyderių, kurie patrauktų didesnę dalį visuomenės. Norinčių jais būti yra nemažai, bet gebančių jais būti – vienas kitas. Lietuvoje į politiką bando sugrįžti seni politikos vilkai. Sprendžiant iš aktyvumo žiniasklaidoje, tarp jų yra Artūras Paulauskas, Viktoras Uspaskichas, Rolandas Paksas, Artūras Zuokas ir kiti. Tačiau jie yra jau mažiau įdomūs rinkėjams, per daug žinomi ir ne visada iš geros pusės. Dalį savo rinkėjų jie prarado, o naujus rekrūtuoti savo pusėn bus be galo sunku.
Tačiau galim tikėtis naujų vardų, kurie išnaudos savo nepriklausomybę nuo partijų, kuriomis visuomenė menkai pasitiki. Tai paaiškės gana greitai, artėjant prezidento rinkiminei kampanijai. Kol kas mes jų nematome, bet galim neabejoti, kad vienu iš tokių kandidatų bus Europos Sąjungos pasiuntinys Maskvoje ir buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas. Tai žmogus, nenusibodęs savo kalbomis Lietuvoje ir nesugadintas ilgo buvimo valdžioje, turintis ką pasakyti ir matantis tolesnę Lietuvos raidą Europos Sąjungoje. Net tuo atveju, jei jo neparemtų dabartinė prezidentė, o taip greičiausiai ir bus, ir konservatorių partija,kuri turi ne vieną pretendentą, apie V.Ušacką susidaręs judėjimas gali atnešti jam sėkmę prezidentiniuose rinkimuose.
Tačiau iki jų dar beveik pora metų ir kandidatų tapti prezidentais sulauksime, ko gero, daugiau nei dešimties. Neatmetu galimybės, kad ir S.Skvernelis gali tapti vienu iš jų ir net laimėti, subūręs apie save dalį į kairę politiniame lauke linkusių, nes dešinė jau turės savo kandidatus, „valstiečių“.
Jį galėtų paremti ir socialdemokratų dalis, jei matytų jo pastangas pagerinti daugumos žmonių, o ne atskirų verslo grupių gyvenimą. Juk tarp pačių socialdemokratų realių kandidatų, galinčių išeiti į antrąjį turą prezidento rinkimuose, deja, nematyti. Kad laimėtum artėjančius prezidento rinkimus, reikia jog Lietuva, gerokai pakrypusi į dešinę ir apleidusi didelę savo gyventojų dalį, premjero politikos dėka atsitiestų kairėn.
Tai nelengvas, iš esmės istorinis uždavinys, galintis palikti ryškų pėdsaką mūsų visuomenės gyvenime, bet įgyvendinamas. Jei tik bus stipri valia ir Seimo daugumos palaikymas. To nedarant, valstybė tik silpnės, o emigracija tik didės.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytautas Plečkaitis: Peticijos valdžiai, arba Kuo mes skiriamės nuo vakarietiškos visuomenės
