Tačiau Jungtinėse Valstijose žmonės permainų buvo, matyt, išsiilgę labiau nei Vakarų Europoje, o būsimi rinkėjai JAV nebuvo tokie atviri ir nuoširdūs, kaip Vakarų Europoje, pavyzdžiui, – Olandijoje ir Prancūzijoje. Arba jei ir norėjo vakariečiai permainų, tai pageidavo, kad jas vykdytų kad ir mažai žinomas, bet patikimas politikas, kaip, pavyzdžiui E.Macronas, o ne radikaliai mąstanti populistė M.Le Pen.
Buvęs Prancūzijos socialistų vyriausybės narys, dabar nepartinis centristas, liberaliai mąstantis, bet visiškai kairės neatsižadantis, ir į dešiniuosius nespjaudantis politikas, per trumpą laiką sukūrė savo judėjimą ir antrame ture gana nesunkiai – apie 20 proc. balsų dauguma nugalėjo „Nacionalinio fronto“ lyderę M.Le Pen.
Partijos tiek Lietuvoje, tiek Europoje praranda pasitikėjimą ir laikosi ant tų narių, kurie plačiai žinomi visuomenei konkrečioje apygardoje, konkrečiame mieste.
Kova dėl pirmojo Prancūzijos asmens posto buvo įnirtinga ir ne visada garbinga. M.Le Pen paramos ieškojo net Maskvoje, kur ją asmeniškai priėmė Rusijos prezidentas V.Putinas. Netiesiogiai M.Le Pen parėmė JAV prezidentas D.Trumpas, apibūdindamas ją kaip stipriausią konkurentę ir palinkėdamas jai sėkmės. Deja, tai M.Le Pen nepadėjo. Nei parama iš Kremliaus, nei iš Baltųjų rūmų.
Vis dėlto, reikia atiduoti duoklę M.Le Pen sugebėjimui sutelkti apie save daugiau kaip trečdalį Prancūzijos visuomenės. Ne visi už ją balsavę buvo nacionalistai, šovinistai arba rasistai. Ją palaikė Prancūzijos regionai, išgyvenantys ne geriausius laikus, paprasti darbininkai, bijantys prarasti darbo vietas. M.Le Pen iš neapibrėžto judėjimo sugebėjo suburti gausią ir gerai organizuotą partiją, kuri vaidins svarbų vaidmenį Prancūzijos parlamente po birželį vyksiančių rinkimų.
E.Macroną parėmė ne tik jo šalininkai, bet ir dalis dešiniųjų ir kairiųjų rinkėjų, kurie nebuvo sužavėti jo jaunyste ir konkretumo stygiumi. Jie balsavo daugiau prieš M.Le Pen, nei už E.Macroną. E.Macroną atvirai rėmė dauguma Europos šalių ir Europos Sąjungos vadovų, pradedant Angela Merkel ir baigiant D.Tusku. Nes Macrono pergalė reiškė ir jų politikos pergalę ir pasitikėjimą Europos idėja, kurią jie propaguoja.
E.Macronas atvirai skelbė proeuropietiškos politikos tąsą, pasisakė už atvirą, stiprią Europą su vieninga valiuta – euro. Tokias pažiūras jis deklaravo jau seniai. Dar būdamas socialistų vyriausybės nariu, vizito Varšuvoje metu, E.Macronas lenkų savaitraščiui „Polityka“ sakė: „Manęs nesulaikys tie žmonės, kurie nenori tolesnės Europos integracijos. Neužsirašysiu į tokį klubą. Mūsų jaunimas svajoja apie Europą ir mato joje savo ateitį“.
Macronas yra glaudaus bendradarbiavimo su Vokietija šalininkas, suvokia, kad tik kartu su vokiečiais prancūzai Europoje įgauna galią ir galimybę jai vadovauti. Tuo labiau, kad Vokietija nenori vadovauti viena ir viena prisiimti atsakomybę už visą Europos Sąjungą. Tačiau jis nėra minkštas politikas, kuris tik sektų Vokietijos kanclere ir klausytų jos nurodymų. To jam neleis daryti tiek politinis, tiek ekonominis ir kultūrinis šalies elitas, reikalausiantis iš jo Prancūzijos interesų atstovavimo Europos Sąjungoje kur kas daugiau, nei tą darė dabartinis prezidentas F.Hollande'as.
Vokietijai reikia stiprios Prancūzijos ir stipraus jos lyderio. „Deutsche Welle“ atkreipė dėmesį į tai, kad Vokietijos politika Europos Sąjungoje buvo „tarsi apsnūdusi“. Ji laukė, kol pačios Europos šalys išspręs savo problemas ir kartu galės imtis ES reformų. Macronas yra toks žmogus, kuris yra pasirengęs su vokiečiais tas reformas daryti, ypač euro zonos grupėje. Išrinktas Prancūzijos prezidentas, kaip ir dauguma vokiečių politikos lyderių ,yra už kelių greičių politiką.
Kažin ar Lietuvoje reikėtų dėl to džiaugtis. Nes, anot dalies kritiškai nusiteikusių Lietuvos apžvalgininkų, Lietuva jau dabar savo užsienio politikos neturi. Net su kaimynais lenkais, atrodo, visai lengvų klausimų nesugebama išspręsti. Kokią mūsų šalis beturės užsienio politiką, įsigaliojus kelių greičių politikai Europos Sąjungoje, klausimas yra tik retorinis.
Pereikime prie rinkimų Vokietijos Šlėzvigo-Holšteino žemėje, kurie signalizuoja tam tikrus pokyčius vokiečių visuomenėje. Vokietijos šiauriausios žemės, turinčios panašiai tiek pat gyventojų kaip Lietuva, parlamento rinkimuose aiškia persvara laimėjo Krikščionių demokratų partija, kuriai vadovauja A.Merkel. Tai jau antroji iš eilės jos pergalė: iš pradžių Saaro ir dabar – Šlėzvigo-Holšteino žemėse ir antras skaudus pralaimėjimas Martinui Schulzui, neseniai perėmusiam socialdemokratų partijos vairą ir stojusiam į kovą su A.Merkel dėl kanclerio posto Vokietijoje. Krikščionių demokratų pergalės landtago rinkimuose rodo, kad A.Merkel populiarumas išaugo ir pasitikėjimas jos politika ženkliai padidėjo.
Tikėtina, kad po Macrono pergalės Prancūzijoje, Merkel autoritetas dar labiau išaugs ir ji, tikriausiai, jau ketvirtą kartą bus išrinkta kanclere. Tiesa, kitą sekmadienį vyks, ko gero, svarbiausios ir didžiausios Vokietijos žemės, turinčios apie 13 milijonų gyventojų, parlamento rinkimai. Didele dalimi jie parodys, kas Vokietijoje šių metų rudenį laimės vokiečių valdžios vairą dar keturiems metams į priekį.
Lietuvoje taip pat įvyko rinkimai. Ne tokie svarbūs kaip Prancūzijoje ir ne tiek daug lemiantys kaip Vokietijoje. Tačiau jie parodė, kad Lietuvos rajonuose laimi ne tiek partijos, kiek atskiri tai vietovei žinomi ir darbais nusipelnę tam kraštui žmonės.
Nepaisant didėjančios kritikos, valstiečiai ir žalieji laimėjo dar vieną Seimo vietą ir padidino savo gretas. Vietos ūkininkas agronomas įveikė „atvykėlį“ iš Vilniaus, žinomą žurnalistą. Merais tapo konservatorius ir socialdemokratas, gerai žinomi savo rajone žmonės. Partijos tiek Lietuvoje, tiek Europoje praranda pasitikėjimą ir laikosi ant tų narių, kurie plačiai žinomi visuomenei konkrečioje apygardoje, konkrečiame mieste. Būtent tokių žmonių ir trūksta tariamai atsinaujinančiose mūsų partijose.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytautas Plečkaitis: Lietuvos ir Lenkijos valstybininkų sukurta Gegužės 3-iosios Konstitucija – pirmoji Europoje
