Demokratinėse šalyse, kur reguliariai keičiasi valdžios, asmuo nėra tiek mistifikuojamas ir sureikšminamas, kaip autoritarinių režimų šalyse, kur viešpatauja propagandos sukurtas šalies vadovo kultas. Neteko girdėti sakant W.Churchillio Didžioji Britanija, T.Roosevelto Amerika, A.Stulginskio Lietuva. Dažnai net pamirštame, kad pirmosios Lietuvos respublikos laikais prezidentu buvo ne tik tautininkas A.Smetona, atėjęs į valdžią karinio perversmo keliu, bet šešerius metus Lietuvos prezidento pareigas ėjo demokratiškai išrinktas krikščionių demokratų pirmininkas Aleksandras Stulginskis.
Mistifikuojant vieną asmenį yra ir paprasčiau ir tariamai aiškiau, nesigilint į priežastis ir aplinkybes, nekelti pagrindinio klausimo, kaip tas žmogus galėjo atsirasti pačioje valdžios viršūnėje? Kas buvo tie kiti, kurie padėjo jam tą valdžią pasiekti, o vėliau ją išlaikyti, kokie buvo jų interesai?
Viską suvertus ant vieno žmogaus, galima sumenkinti visus kitus, kurie ypatingai prisidėjo prie totalitarinio ar autokratinio režimo įvedimo, prie karo paskelbimo ar taikių žmonių žudynių bei kankinimų.
Kita vertus, viską suvertus ant vieno žmogaus, galima sumenkinti visus kitus, kurie ypatingai prisidėjo prie totalitarinio ar autokratinio režimo įvedimo, prie karo paskelbimo ar taikių žmonių žudynių bei kankinimų.
Dar ir šiandien visus vokiečių nacių ir jų pagalbininkų nusikaltimus, padarytus Antrojo pasaulinio karo metais, daug kas bando nurašyti vienam A.Hitleriui, išteisinant visus tuos, kurie „tik vykdė įsakymus“.
Pačioje Vokietijoje jau suvokiama, kad toli gražu ne vieno fiurerio buvo kaltė, kad buvo pralaimėtas karas, įvykdytas holokaustas, kad kalta yra ir nacių partija, ir ją rėmusi visuomenė, ir visa sistema, pagrįsta vienos tautos pranašumu prieš kitas.
Rusai kol kas labai nedrąsiai aiškinasi, kas kaltas dėl sovietinės valdžios įvykdytų nusikaltimų prieš savo tautiečius ir kitas tautas, kokį vaidmenį atliko komunistų partija ir jos aktyvas, vykdęs nusikaltimus ne tik SSRS teritorijoje, bet ir už jos ribų. Taip pat ir Lietuvoje. Viską suversti vienam J.Stalinui būtų ne tik neteisinga, bet ir naivu.
Lietuvoje jau subrendo viena karta ir bręsta antra, nepažinojusi sovietinės sistemos. Jiems pasisekė, kad vieni jau gimė, o kiti subrendo laisvoje šalyje, jų galimybės kur kas didesnės, nei dviejų vyresniųjų kartų. Tačiau ir jų gyvenimas pilnas problemų; nuolatinis nedarbas, didėjanti socialinė nelygybė, emigracija, informacijos perteklius, įtampa ir nuolatinė skuba, solidarumo stygius, turtuolių arogancija.
Kita vertus, jaunesnei visuomenės kartai sunku suvokti, kas gi buvo ta sovietinė sistema, kuri, nors ir modifikuota, įgavusi oligarchinio kapitalizmo bruožų, laikosi Rusijoje.
Nenuostabu, kad Rusijoje egzistuoja žiniasklaidos ir Kremliaus sukurtas V.Putino kultas. Šiek tiek keista, kad jo asmuo taip smarkiai mistifikuotas ir Lietuvoje, ir kitose ES šalyse. Tikrai ne vienas V. Putinas valdo didžiulę Rusijos valstybę, kurios plotas viršija 17 milijonų kv. km., kur sibiriečiai dėl didžiulių nuotolių Maskvą ir Peterburgą vadina Vakarais. Tikrai ne vienas V.Putinas yra atsakingas už Krymo prijungimą prie Rusijos bei įsiveržimą į pietryčių Ukrainą.
Rusijos ekspertas A.Morozovas teigia, kad Kremliaus valdžios struktūra yra sudaryta Lotynų Amerikos šalių chuntų principu ir labiau primena būtent jas, o ne buvusios SSRS valdžios struktūras
Rusijos ekspertas A.Morozovas teigia, kad Kremliaus valdžios struktūra yra sudaryta Lotynų Amerikos šalių chuntų principu ir labiau primena būtent jas, o ne buvusios SSRS valdžios struktūras, kurių viršuje buvo Politinis Komunistų partijos biuras.
V.Putiną supa parinktų ir jam ištikimų asmenų ratas, kurių dalis net neužima oficialių politinių postų. Vokiečių savaitraštis „Focus“ nurodo neoficialią Rusijos vadovybės komandą iš devynių asmenų, pavadindamas juos „ įtakingiausiais Putino žmonėmis“.
Dešinioji V.Putino ranka – 61 metų S.Ivanovas, Prezidento administracijos vadovas, atstovaujantis tvirtos rankos šalininkams, buvęs KGB–istas, kaip ir V.Putinas dirbęs užsienyje, puikiai kalbantis angliškai, mėgstantis krepšinį ir ne kartą buvęs Lietuvoje sirgti už Maskvos CSKA. 54 metų
I.Sečinas yra valstybinio naftos koncerno „Rosneft“ šefas, taip pat buvęs KGB, susidorojęs su M.Chodorkovskiu. 50 metų V.Volodinas – Prezidento administracijos vicešefas, vyriausiasis V.Putino propagandistas, naujokas valdžios sluoksniuose.
62 metų S.Čemezovas, ginkluotės koncerno „Rostec“ generalinis direktorius ir V.Putino draugas iš bendro darbo KGB Drezdene.
59 metų S.Šoigu, gnybos ministras, tiesiogiai vadovavęs Krymo okupacijai ir aneksijai, po V.Putino populiariausias Rusijos politikas. 49 metų D.Medvedevas, premjeras ir buvęs prezidentas, atstovaujantis „balandžiams“, „Gazprom“ priežiūros tarybos pirmininkas.
56 metų S.Sobianinas, Maskvos meras, atliekantis tarpininko vaidmenį tarp svarbiausių Rusijos oligarchinių klanų bei atstovaujantis provincijos vadukams.
63 metų J.Kovalčukas, V.Putino bankininkas, pagrindinis banko „Rossija“ akcininkas, ir 62 metų G.Timčenka, energetikos magnatas, pagrindinis naftos eksportuotojas, pažįstamas su V.Putinu nuo Peterburgo laikų.
Būtent šių žmonių grupė sprendžia svarbiausius Rusijos politikos klausimus. Neatsitiktinai penkiems iš devynių Rusijos šešėlinio kabineto nariams JAV ir ES pritaikė sankcijas.
Prasidėjus Rusijos agresijai prieš Ukrainą, šešėliniame kabinete įsivyravo „vanagai“.
Anot Rusijos ekspertų, niekas taip glaudžiai nesuriša dabartinės valdžios su Rusijos liaudimi kaip grasinimai iš išorės. Tuo galima paaiškinti, kodėl V. Putino populiarumas, nepaisant vis blogėjančios Rusijos ekonominės padėties, yra labai aukštas.
Tačiau V.Putinas nebus amžinai ir šešėlinis kabinetas gali nuspręsti pakeisti kapitoną. Tuomet, anot JAV analitiko G.Friedmano iš Stratfordo instituto, greičiausiai bus pasirinktas kietos rankos šalininkas S.Ivanovas.
Gali atsitikti ir taip, kad tie, kurie V.Putiną laikė agresyviu bei represyviu, V.Putino valdymo erą prisimins „kaip liberalių permainų laikus Rusijoje“, daro išvadą dešiniosios pakraipos savaitraštis „Focus“.
Pagyvensim, pamatysim.
