Apie tai liudija nepavykę sovietinės valdžios bandymai riboti informaciją iš Vakarų, trukdant klausytis BBC ar „Amerikos balso“, neįsileidžiant Vakarų spaudos. Kuo labiau jas trukdė, tuo daugiau klausėm ir informacija iš Vakarų, nors ji ir nesiliejo laisvai, kaip šiandien, bet protingiems užteko suprasti, kas yra tiesa ir kas yra melas.
Kita vertus, ir laisviausia valstybė taiko nemažai apribojimų, saugodama save ir savo augančią kartą nuo negatyvių poveikių. Saugo net nuo pačių kvailumo. Pavyzdžiui, tokia laisva ir liberali šalis kaip Šveicarija, neleidžia gimusiam vaikui suteikti bet kokį vardą, kaip tai daroma nevaržomai Lietuvoje, kurioje atsiranda keisčiausi vardai, niekada Lietuvoje anksčiau nevartoti, visiškai beprasmiai, duoti tėvų, neturinčių žalio supratimo apie vardų kilmę ar jų reikšmę. Šveicarai turi oficialiai patvirtintą vardų sąrašą. Ilgą sąrašą, bet turintį tradiciją ir poreikį savo vardus, kaip kultūros paveldą išsaugoti. Jei nori vaiką registruoti Šveicarijoje, turi duoti jam šveicarišką, daugiausia krikščioniškos kilmės, vardą. Aš tokį draudimą asmeniškai palaikyčiau Lietuvoje.
Rusija propagandiniam karui, kuris yra skirtas pirmiausia didžiųjų Vakarų valstybių visuomenei, negaili milžiniškų investicijų, kurių dydis menkai nusileidžia Vakarų šalių investicijoms.
Kažkada turėję problemų su alkoholizmu, tie patys šveicarai ją išsprendė daugiausia teigiamos propagandos dėka, reklamuodami ne alkoholį, o sportą ir investuodami į nedidelių stadionų ir baseinų statybą. Jie dabar prieinami kiekvienam ir nuolat pilni. Šveicarai yra viena labiausiai sportiškų valstybių pasaulyje. Kai buvau Europos futbolo čempionate Ciuriche, stadione laisvai galėjau nusipirkti alaus, tačiau be alkoholio. Argi Lietuvos sporto halėse nebūtų galima gerti nealkoholinį alų? Žinoma, kad taip, jei kitokio nebūtų. Neturėtų būti sportas siejamas su alkoholiu.
Dabar apie kitokią propagandą. Apie tą, kurią nuolat girdime ir stebime, kurios prisibijome ir prieš kurią valstybiniu mastu kovojame. Lietuva yra iš trijų pusių apsupta didesnių slaviškų valstybių: Rusijos, Baltarusijos ir Lenkijos. Pastaroji, kaip ir šiaurėje nuo mūsų esanti Latvija – NATO ir ES narės, pavojaus mums nekelia ir priešiškos propagandos iš jos nepatiriame.
Tačiau reikia gerai paieškoti, kad šalies sostinėje Vilniuje spaudos kioskuose surastume latvišką ar lenkišką leidinį. Tiesa, jų galima nusipirkti Bauskoje ar Suvalkuose, kai važiuojama į Latviją ar apsipirkti į Lenkiją. Latvių TV kanalų mes nematome, o lenkiškos „Polonia“ žinios paskutiniais metais, valdant J.Kaczynskiui, tapo tiek neįdomios ir šališkos bei politizuotos, kad primena sovietinių laikų Maskvos „Vremia“. Neatsitiktinai Vilnijos lenkai mieliau žiūri rusiškus kanalus nei „savą“ lenkišką.
Rusiškus kanalus žiūri ne tik pietryčių Lietuvos lenkai, baltarusiai ar rusai, bet ir nemaža dalis lietuvių. Lietuvams rusiškos produkcijos pigiai ir gausiai parūpina visa eilė lietuviškų komercinių televizijos kanalų, kurie tarsi laiko save patriotiškais ir laiks nuo laiko apie tai primena Lietuvos žiūrovams. Nežinia, ar tie rusiški filmai komercinėse TV yra iš skurdumo ar iš pilietiškumo stokos?
Kita vertus, reikia pripažinti, kad rusų serialai, kuriuose visada, kaip ir amerikoniškuose, daug šaudoma ir gaudoma, o galiausiai laimi geriečiai prieš blogiečius, vidutiniškai išprususiai publikai yra priimtini ir jie sėkmingai išstumia iš lietuvaičių apžvalgos horizonto saldžius ir nuobodžius lietuviškus serialus.
Nuobodumu dvelkia ir tariamos diskusijų laidos, kuriose nuolat dalyvauja tie patys veidai, propaguojantys dažniausiai iš anksto žinomas ir nuvalkiotas liberalizmo tiesas, pasitelkus tuos pačius „autoritetus“ iš vienintelio teisingo Laisvos rinkos instituto ar švediškų bankų. Kitokios pakraipos ideologijų atstovą, jei jis ne Seimo narys ir mąsto ne taip, kaip vedėjui to norėtųsi, retai pamatysi net visuomeninėje LRT. Išrankus žiūrovas ieško kanalo, kur vyksta aistros ir vyrauja skirtingos nuomonės bei ginčai ir greit perjungia TV kanalą.
Vykstant propagandiniam karui tarp Vakarų ir Rytų susikerta ne tik skirtingos ideologijos, grįstos skirtingomis vertybėmis, bet tuo pačiu vyksta ir kova už žmonių protus. Rusija propagandiniam karui, kuris yra skirtas pirmiausia didžiųjų Vakarų valstybių visuomenei, negaili milžiniškų investicijų, kurių dydis menkai nusileidžia Vakarų šalių investicijoms.
„Le Monde diplomatique“ (lenkiška redakcija) duomenimis Rusijos TV (RT, buvusi Russia Today), pradėjusi savo veiklą po „oranžinės revoliucijos“ Ukrainoje su 29 mln. eurų biudžetu, 2016 m. savo biudžetą padidino iki 290 mln. eurų. Palyginimui „Deutsche Welle“ TV ir radijui vokiečiai skyrė 301 mln. eurų, o BBC (radijui ir TV) 360 mln. eurų. RT dirba daugiau kaip 2100 darbuotojų ir ji turi savo biurus 19-oje šalių. Savo programas, kurios transliuojamos 24 val. per parą, RT skleidžia arabų, ispanų, nuo 2010 m. – anglų, skirtą JAV žiūrovui ir nuo 2014 m., skirtą Didžiajai Britanijai, kalbomis. RT internetiniai portalai dar skleidžiami prancūzų ir vokiečių kalbomis. RT yra transliuojama į 38 šalis ir ją žiūri kas savaitę apie 70 mln. žmonių.
To paties leidinio duomenimis, 2017 m. pradžioje RT buvo penktoje vietoje, neskaitant grynai komercinių TV, tokių kaip CNBC arba finansinių, tokių kaip Bloomberg TV, pagal žiūrimumą Jungtinėse Valstijose ir Europoje, užleisdama pirmą vietą Sky News, CNN, BBC, World NEWS ir Euronews. Ypatingą ir vis didėjantį vaidmenį RT politikoje vaidina internetiniai portalai. Pirmauja BBC (bbc.com), turinti beveik 170 mln. vartotojų, antroje vietoje yra CNN su 96 mln. vartotojų ir trečioje vietoje rusai, turintys daugiau kaip 58 mln. vartotojų.
Anot prancūzų mokslininko Maxime Audinet, RT iš kitų pasaulinių TV, dirbančių užsieniui, skiriasi savo užsiangažavimu Rusijai ir Kremliaus politikai ir ji tai daro atvirai, neslėpdama. Kitaip sakant, ji yra grynai propagandinis Kremliaus produktas. Tuo tarpu BBC, nors ir remiama vyriausybės, pabrėžia savo „atsakomybę, atvirumą pasauliui, nepriklausomybę ir nešališkumą“. Prancūzų kanalas France 24 vadovė M.Ch.Saragosse, savo TV apibūdina kaip ne vyriausybinį, bet finansuojamą iš abonentų ir dalinai valstybės.
Rusijos vyriausybės ir aukštų politikų manymu, RT turi tapti alternatyva, pagrindiniams Vakarų medijų srautams. Jos uždavinys yra ne tiek propaguoti Rusiją, kiek pasėti nepasitikėjimą Vakarais ir jų vertybėmis, būti ten, kur nėra CNN, į kurią RT lygiuojasi ir iš jos mokosi „greito reagavimo“ į įvykius.
RT vadovė Margarita Simonian tiesiai šviesiai sako, kad „objektyvumas neegzistuoja, yra tik priartėjimas prie jo; kiek žmonių, tiek tiesų“. RT Amerikoje kritikuoja JAV neokonservatyvumą.
Prezidento rinkiminės kampanijos metu JAV RT aštriai kritikavo demokratę Hillary Clinton, o Prancūzijoje rėmė Marine Le Pen, pritardama jos kritiškai nuomonei apie Europos Sąjungą. Tačiau kol kas RT įtaka Vakarų visuomenei yra ne tokia ženkli, kokios Kremlius norėtų.
Tačiau daliai Lietuvos verslo atstovų ir kai kuriems politikams ji daro įtaką, kaip ir daliai Lietuvos visuomenės, kuri ne visada atvirauja, kokias programas ji mieliau žiūri. Propagandinis karas tarp Rytų ir Vakarų įsibėgėja. Eiliniam žiūrovui vis sunkiau susigaudyti, kur tikros žinios, o kur „fake news“, kaip sako JAV prezidentas Donaldas Trumpas, nepasitikintis beveik visa JAV žiniasklaida, išskyrus ta, kuri yra jam atvirai palanki.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytautas Plečkaitis: Angelai Merkel lemta ketvirtą kartą tapti Vokietijos kanclere ir stiprinti Europą
