Taip įvyko, nepaisant dalies intelektualų aršios kritikos prieš rinkimus. Vadinasi, intelektualų balsas ne tik Lietuvoje, bet visoje posovietinėje erdvėje į dangų neina.
Galima ginčytis, ar Darbo partija priskirtina prie sisteminių, bet ji tikrai nėra naujokė politiniame gyvenime. Po šių rinkimų ji tampa rimta politine jėga, kurią palaiko kone penktadalis piliečių.
Labai svarbu suvokti, kas yra tie piliečiai, balsuojantys už šią partiją. Į tą klausimą tiksliai galėtų atsakyti tik sociologai. Tačiau aišku, kad už ją daugiausia balsuoja ne lenkai ir net ne rusai, kurių nemaža dalis palaikė Lenkų rinkimų akciją, o lietuviai.
Manau, kad prie jos sustiprėjimo gerokai prisidėjo dabartinė valdančioji koalicija, iš aukšto, arogantiškai žvelgusi į vadinamuosius „runkelius“, dar labiau nuskurdinusi ir taip blogai gyvenantį visuomenės sluoksnį, nesuteikdama jam jokios vilties.
Blogiausiai gyvenantis lietuvis, bandantis pramisti iš minimalios algos ir pašalpų, anot klasiko, neturi jau ko ir prarasti. Jei šio sluoksnio augimas nebus sustabdytas, tai gali net pakirsti valstybės pamatus, užkrėsti dar platesnius sluoksnius nihilizmo ir abejingumo savo kraštui ir valstybei bacila.
Kita vertus, jei Socialdemokratų partija būtų buvusi labiau socialiai orentuota ne tik gražiais žodžiais, bet ir veiksmais, kaip valdžioje buvo A.Brazausko laikais, tie rinkėjai, kurie balsavo už Darbo partiją, būtų pasirinkę socialdemokratus.
Lieka tikėtis, kad dabar, gavę valdžią, socialdemokratai parodys veiksmais, kad jiems rūpi ne apskritai žmogus, o konkretus žmogus, kuriam reikia daugiausia paramos ir pagalbos, kad jis galėtų tapti atsakingu savo šalies piliečiu.
Skurdo mažinimas turėtų būti svarbiausias naujos valdžios uždavinys. Nes skurdą lydi motyvacijos stoka, menka kultūra bei išsilavinimo trūkumas.
Skurdo mažinimas turėtų būti svarbiausias naujos valdžios uždavinys. Nes skurdą lydi motyvacijos stoka, menka kultūra bei išsilavinimo trūkumas, abejingumas ir didėjantis nusikalstamumas.
Anot vieno šveicarų milijardieriaus, sumažinti skurdą gali tik valstybė kartu su turtingaisiais, suvokiančiais skurdo poveikį tiek šalies ekonomikai, tiek visuomenės dvasinei būsenai. Be pačių milijonierių aktyvaus dalyvavimo skurdo šalyje sumažinti neįmanoma. Galima su tokia teorija nesutikti, bet aš tam šveicarui pritarčiau.
Apie tikrą visuomenės padėtį Lietuvoje daugiau liudija ne suinteresuotų Skandinavijos bankų ekspertai ir dabartiniai valdžios politikai, o krikščioniškojo fondo, įsteigto Vokietijoje, vadovas Gerhardas Karlas. Jo fondas kasmet dešimtimis ir net šimtais tūkstančių litų paremia Suvalkijos daugiavaikes šeimas.
Jau 400 Lietuvos vaikų vokiečio G.Karlo dėka turi geresnes gyvenimo sąlygas, beveik 70 Lietuvos daugiavaikių šeimų jis padėjo susiremontuoti ar pasistatyti būstą. Jo parama netaikoma alkoholikams, nes šią sunkią ligą turėtų gydyti pati Lietuvos visuomenė.
Anot G.Karlo, sunkiai gyvenančių Lietuvoje žmonių pastaraisiais metais dar labiau padaugėjo, o skirtumas tarp turtingiausių Lietuvos žmonių ir skurdžiausiai gyvenančių gerokai padidėjo. Vokietis stebisi, kaip Lietuva gali taip nesirūpinti savo ateitimi – vaikais. Beje, į šį fondą buvo kviestos Lietuvos firmos ir verslininkai, bet jų indėlis kol kas sudaro vos procentą visų fondo lėšų.
Tai tik rodo, kad mūsų milijonieriams nėra būdinga labdara ir solidarumo jausmas. Nėra jie tinkamai valdžios apmokestinti.
Gal tokie naujai prakutę milijonieriai kaip K.Brazauskienė, užuot sumokėję padorius (nesakau, kad reikėtų daryti kaip prancūzų socialistai ir apmokestinti 75 proc. jos pajamas; gal užtektų 50 ar 60 proc.) mokesčius, nešvaistytų lengvai, buvusio vyro autoriteto pagalba įgyto, o ne uždirbto turto. Sumokėjus padorius mokesčius valstybei, gal dingtų noras kurti vienadienes partijas, samdytis asmens sargybinius ar pirkti prabangius limuzinus bei ciniškai aiškinti per televizijas, kokia ji sumani verslininkė.
Civilizuotame pasaulyje galioja principas, kad gaunantis didesnes pajamas, į valstybės iždą proporcingai sumoka daugiau. Tačiau Lietuvoje to nėra ir skurdas, ypač provincijoje, tiesiog bado akis. Galima trumpam nuo jo pasislėpti Vilniuje ar Palangoje, bet bomžų gausa neleidžia užsimiršti, kokioje šalyje gyvename.
Šiemet rinkimus į Seimą pagyvino referendumas dėl atominės elektrinės. Maloniai nustebau, kad taip, kaip aš, mąsto daugiau kaip 62 proc. aktyvių Lietuvos piliečių. Jie nepasitiki šios valdžios ir prezidentės vykdyta agitacija, neparemta jokiais argumentais. Jie mato bendrapasaulines tendendencijas, kai išsivysčiusios šalys, įskaitant pačią Japoniją, nusprendė sustabdyti atominių elektrinių plėtros programas. PIliečiai parodė, kad žmogaus saugumas, sveikata ir gyvybė yra svarbesnės vertybės.
Pažanga į Lietuvą visais laikais ateidavo tik iš Vakarų, o ne Rytų. Dėl to, kad idėjos iš Vakarų į Lietuvą neretai pasiekdavo pavėlavusios, didele dalimi lėmė mūsų krašto atsilikimą. Vėliausiai priėmėme krikščionybę, vėliausiai mūsų valstiečiai išsilaisvino iš baudžiavos.
Neatsitiktinai Vakarų šalys skeptiškai vertino ir vertina mūsų dabartinės valdžios "atomines" ambicijas. Neatsitiktinai šio projekto neremia ES ir net mažina finansavimą senajai atominei jėgainei uždaryti.
Užtat atominę idėją labai remia Skandinavijos bankų Lietuvoje analitikai, visada mieliau pageidaujami, nei nepriklausomi ekspertai, žiniasklaidoje. Įdomu kodėl? Gal todėl, kad jų bankai tikisi iš mūsų valstybės pelningų užsakymų?
Užtat atominę idėją labai remia Skandinavijos bankų Lietuvoje analitikai, visada mieliau pageidaujami, nei nepriklausomi ekspertai, žiniasklaidoje.
Perskaitęs Lietuvos vadovų reakcijas į referendumo rezultatus iš pradžių pasipiktinau. Neįsivaizduoju nė vieno Vakarų valstybių vadovo, kuris panašiai galėtų komentuoti tautos referendumo rezultatus, kaip tai padarė prezidentė, patarėjos lūpomis, Seimo pirmininkė ar premjeras. Tai, kas buvo visų jų pasakyta, dvelkia teisiniu nihilizmu, makiaveliškumu ir ciniškumu bei nepagarba savo valstybės piliečiams.
Ką pasakytų, pavyzdžiui, Angela Merkel ar Šveicarijos prezidentė. Manau, kad jos pirmiausia padėkotų tautai už jos sprendimą, už jos aktyvų dalyvavimą (juk dauguma referendumų dėl įstatymo netobulumo Lietuvoje nepavyksta) ir pasakytų, kad tautos valia yra nurodymas Vyriausybei ir šalies vadovybei peržiūrėti ankstesnes nuostatas.
Demokratinėje visuomenėje kitaip būti neturėtų. Galbūt net reikėtų atsistatydinti aktyviausiems šios programos rengėjams, energetikos ministrui ar premjerui, ar bent jau išmaniems ir atskingiems už šį barą patarėjams.
Tačiau Lietuvai, matyt, dar toloka iki Vakarų demokratijų ir vakarietiško mąstymo bei sprendimų priėmimo. Nepaisant dvidešimties metų artėjimo prie Vakarų, net mūsų vadovų mentalitetas daugiau panašus į rytietišką, dviprasmišką, suktą, kitaip manančių žeminmą, savo tariamos kompetencijos aukštinimą. Vakarietiškam būdingas teisės viršenybė, aiškumas, skaidrumas, argumentų pagrįstumas kol kas nedrąsiai skinasi kelią tiek valdžios struktūrose, tiek visuomeninėje bei verslo srityse.
Kita vertus, aiškėja ir tai, kad jaunosios kartos patarėjai, dirbantys aukščiausiose valdžios struktūrose, mielai ir greitai persiima rytietišku mąstymu ir sovietinio mentaliteto rudimentais.
Tiesa ir principai, jei jie kada nors ir buvo žinomi, lieka užribyje, prie vyno taurės, toli nuo savo viršininkų. Ir dėl to labiausiai gaila, nes mūsų protas pasilieka Rytų nelaisvės tamsoje.
