Dėl šiurkščių teisėtvarkos veiksmų buvo sužeista apie tūkstantis žmonių. Tai, žinoma, visiškai netoleruotina demokratinėje šalyje ir toks veiksmas susilaukė griežto pasmerkimo tiek Ispanijoje, tiek visoje Europos Sąjungoje. Taip pat ir Lietuvoje.
Tačiau atkreipkime dėmesį – nė vienas katalonas nebuvo nušautas ir nė vienas nemirė nuo sužeidimų. Palaikau katalonus, bet gerbiu ir Ispanijos vientisumą saugančius jos piliečius. Vienaip ar kitaip jie Katalonijos klausimą išspręs. Tikėkimės – be žmonių aukų. Juk Ispanija yra demokratinė Europos Sąjungos valstybė, turinti karčią trejų metų istorinę pilietinio karo patirtį XX a. ketvirtame dešimtmetyje, nusinešusią pusę milijono žmonių gyvybių.
Tos pačios dienos vakarą Jungtinėse Valstijose šaulys Las Vegase (gal teroristas, gal psichopatas?) iš viešbučio viršutinio aukšto nušovė koncerto pasiklausyti atėjusius 58 žmones ir per penkis šimtus sužeidė. Dėl ko? Dar nežinome. Tačiau, kai vos ne kiekvienas JAV pilietis gali laisvai nusipirkti automatinį ginklą ir iš TV ekranų rodomų filmų pasimokyti, kaip savo problemas galima išspręsti jėga ir ginklu, jau nereikia nė islamo teroristų, kad įsivyrautų baimė ir atsirastų nekaltų žmonių aukų.
ES šalys nepalaiko Katalonijos atsiskyrimo ir jas galima suprasti. Gali kilti domino efektas. Pietų Tirolis gali panorėti atsiskirti nuo Italijos ir, galbūt, prisijungti prie Austrijos. Šiaurės Italijos lyga gali pareikalauti atsiskirti nuo ekonomiškai silpnesnių pietų Italijos regionų. Šiaurės Airija gali panorėti atsiskirti nuo Didžiosios Britanijos, kaip ir Škotija, ir turėti savo nepriklausomas valstybes. Airių atveju jie gali prisijungti prie Airijos respublikos. Turtinga Vokietijos Bavarijos žemė gali pasiskelbti savarankiška karalyste, kokia ji buvo prieš šimtus metų. Etc., etc.
Jei toleruojame regioninį, ekonominio pobūdžio separatizmą – ne kolonijinį išsivadavimą, žemyno vakaruose, gali tekti toleruoti panašų separatizmą ir Europos rytuose. Juk esame demokratai, pasisakome ne tik už tautų, bet ir regionų apsisprendimo teisę?
Demokratiją neišvengiamai lydi populizmas, kurį dėl įvairių priežasčių toleruoja ir palaiko dalis Vakarų ir Vidurio Rytų Europos visuomenės. Pats žodis populizmas, kilęs iš lotynų kalbos, reiškia „politinių ir ekonominių idėjų propagavimą liaudžiai patinkančiais šūkiais, siekiant visuomenės paramos, kovojant dėl valdžios.“
Populizmo neišvengia ir tokios turtingos šalys, kaip Prancūzija, Vokietija, Austrija ir net Jungtinės Amerikos Valstijos, ir kur kas mažiau turtingos, kaip, pavyzdžiui, Lenkija ar Vengrija. Prancūzijoje populistine yra laikoma Marine Le Pen vadovaujama partija, deklaravusi euroskepticizmą ir antiimigracinę politiką. Ji, kaip ir Vokietijoje iškilusi „Alternatyva Vokietijai“ (AfD – Alternativ fur Deutschland) ar Austrijoje populistine vadinama Laisvės partija, sulaukia gana nemažo visuomenės palaikymo.
Beje, Austrijoje spalio 15 d. vyksiančiuose parlamento rinkimuose Laisvės partija pagal prognozes gali surinkti apie trečdalį rinkėjų balsų. Ji kartu su centro dešiniąja Liaudies partija, kuri kol kas lyderiauja, gali sudaryti naują Austrijos vyriausybę. Jos iškilimo priežastys yra didėjanti imigracija ir nusivylimas demokratija.
Kaip rašo įtakingas šveicarų leidinys „Neue Zuricher Zeitung“, atliktos visuomenės apklausos rodo, jog vos 32 proc. austrų patenkinti demokratija šalyje. Tai 12 proc. mažiau nei prieš dešimt metų. Stiprios rankos arba fiurerio poreikį atmeta mažiau nei pusė Austrijos gyventojų. Prieš dešimtmetį jų buvo 61 proc. Austrijos visuomenės nuotaikų radikalėjimo tendencija gana aiški.
Laisvės partijos populiarumas privertė dabar valdžioje esančią Liaudies partiją ir socialdemokratus įvesti griežtą sienų kontrolę ir užblokuoti migrantų srautus iš Balkanų, uždrausti burkų nešiojimą viešose vietose ir labiau skaitytis su vietos žmonių nuomone.
Tarp remiančių populistines jėgas šalininkų tiek Austrijoje, tiek Vokietijoje, tiek Šveicarijoje yra nemažai eilinių biurgerių ir išsilavinusių žmonių, kurie yra nuoširdžiai susirūpinę savo kalbos ir kultūros išlikimu bei savos tapatybės išsaugojimu.
Pavyzdžiui, net 95 proc. „Alternatyvos Vokietijai“ rinkėjų įžvelgė pavojų vokiečių kalbai ir kultūrai savo šalyje. Jie nepatenkinti per dideliu dėmesiu atvykėliams, jų religijai ir jų kultūrai, kurią jie atsiveža į Vokietiją. Taip pat yra nepatenkinti ir tuo, kad globalizacija atneša vertybes – tikras ir tariamas, kurių jie anksčiau nepripažino ir dabar pripažinti nenori. Pavyzdžiui, tos pačios lyties santuokas. Populistinės partijos atsižvelgia į tokius dalies visuomenės reikalavimus ir gauna jų balsus.
Populizmo plitimui, anot britų istoriko Timothy Gartono Asho, davusio interviu Miuncheno dienraščiui „Suddeutsche Zeitung“, nemažą įtaką turi geografinis faktorius ir didėjanti nelygybė. Vokietijoje populistus palaikė daugiausia rytinės Vokietijos rinkėjai, mažiau uždirbantys nei vakarinėje šalies dalyje ir išgyvenantys pokomunistinę traumą. Didėjanti nelygybė šiandien „reiškia dar didesnę nelygybę ir mažesnes galimybes ateityje“, – teigia britų istorikas.
Visuotinio interneto laikais viena didžiausių vertybių tampa dėmesys žmogui. Tradicinės partijos ir didžiausi žiniasklaidos leidiniai to dėmesio eiliniam žmogui rodo nedaug, neretai ignoruodami ar tiesiog užmiršdami regionų gyventojus. Už juos tai padaro populistai.
Akivaizdus pavyzdys yra kaimyninė Lenkija. Dabartinę Lenkijos valdžią – „Teisės ir Teisingumo“ partiją, vadovaujamą J.Kaczynskio, daugiausia remia šalies regionai ir į populizmą orientuota žiniasklaidos dalis. Didieji Lenkijos miestai – Varšuva, Gdanskas ir kiti bei dalis liberalios žiniasklaidos palaiko opozicines, daugiau liberalias jėgas.
Šias tendencijas galima pastebėti ir Lietuvoje. Ryškiausias to pavyzdys kurį laiką buvo V.Uspaskichas ir jam pataikavusi visuomenės bei žiniasklaidos dalis. V.Uspaskichui kritus nuo sosto, atsivėrė galimybės kitiems populistams, daug žadantiems ir tų pažadų nevykdantiems, bet leidžiantiems iškovoti valdžią ir ja mėgautis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Po audringo sekmadienio Ispanija ir Katalonija žengia į nežinomybę: kas toliau?
