Nes laisvės ir demokratijos niekada nebūna per daug ir už ją nuolat reikia kovoti. Visi valdantieji, kokie jie bebūtų demokratiškai nebrandžioje visuomenėje, siekia daugiau laisvių ir privilegijų suteikti sau, o apribojimus ir pareigas – užkrauti kitiems. Todėl visuomenė turi būti budri ir aktyvi.
Šis mitingas buvo savalaikis ir labai reikalingas, nepaisant to, kad jis, kaip taikliai pastebėjo 15min žurnalistas Paulius Gritėnas, nebuvo nuoširdus protestas, o gerai „prodiusuotas renginys“.
Vis dėlto reikia atiduoti pagarbą jo organizatoriams ir ypač A.Tapinui, turinčiam ne tik komercinės išmonės, bet ir sveiko pilietiškumo, nors ir gerokai atskiesto paviršutinišku politinių realijų suvokimu.
Kita vertus, ne vienas (a) buvęs mitinge atkreipė dėmesį į tai, kad jame skambėjo daug pigaus populizmo ir pataikavimo ne pilietinei visuomenei – jai pataikavimo nereikia, o tiesiog nemąstančiai miniai.
Politologas vilnietis Marijušas Antonovičius socialiniuose tinkluose A.Tapino kalbą pavadino „populistine“, o „tokie reikalavimai, kaip privalomas Konstitucinio Teismo sprendimų vykdymas, draudimas Seimo nariams keisti frakcijas ar privalomas posėdžių lankymas, yra absurdiški ir nieko nekeičia“. Visus šiuos reikalavimus iš karto perėmė G.Landsbergis ir pateikė juos kaip savo „valstiečiams“ tariamam kompromisui pasiekti. Gal jau ir Seimo nereikia, jei Konstitucinis Teismas viską išsprendžia?
Mane labiausiai nustebino raginimai visus balsavimus Seime padaryti atvirus, atsisakant slapto balsavimo. Prieš slaptą balsavimą Seime pasisakė ir Prezidentė, matyt, pagauta populizmo bangos.
Silpna lietuviškos demokratijos tradicija turi gražių pavyzdžių apie slaptą balsavimą. 1917 m. rugsėjį Vilniaus lietuvių suvažiavime slaptu balsavimu (metant rutuliukus) buvo išrinkta Lietuvos Taryba, paskelbusi 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktą. Pati Lietuvos Taryba slaptu balsavimu rinko savo pirmininką ir prezidiumo narius. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis buvo išrinktas taip pat slaptu balsavimu. Beje, vokiečių parlamentarai savo kanclerę renka taip pat slaptai. Mūsų Pirmosios Respublikos tėvai jau prieš šimtą metų gerai suvokė slapto balsavimo svarbą demokratiniame procese.
Kai, atrodo, rimti žmonės siūlo panaikinti slaptą balsavimą, jie arba nesupranta, kas yra slaptas balsavimas ir kokia jo reikšmė demokratijai, ar pataikauja populistams ir miniai, arba tikslingai griauna demokratinę sistemą.
Daug kam Lietuvoje teko gyventi socialistiniame lageryje, kuriame visi balsavimai buvo atviri, o tuo pačiu – ir kontroliuojami neklystančios partijos ir kitų struktūrų. Gal jau grįžtame savo noru į anuos laikus ? Gal kai kam „socialistinė demokratija“ po 28 metų nepriklausomybės vėl tapo artima?
Nors ir tame lageryje buvo imituojamas slaptas balsavimas, kaip labiau demokratinis. Kai studijavau Vilniaus universitete septintojo dešimtmečio pabaigoje- aštuntojo pradžioje, privaloma tvarka studentai buvo varomi balsuoti už kandidatus, kurių dauguma nepažinojo, į SSRS ar LTSR Aukščiausiąją Tarybą.
Balsavimo salėje studentų miestelyje M.K.Čiurlionio gatvėje buvo dvi kabinos, bet visi ėjo tik į vieną. Paklausiau sekretoriato darbuotojo, kam reikalinga antroji kabina. Atsakė, kad ji parengta tiems, kurie balsuoja prieš. Aš nuėjau į tą kabiną ir nubalsavau prieš. Manęs nesuėmė ir net nieko nesakė. Gerokai vėliau, už „antitarybinę veiklą“ pašalino iš universiteto, matyt, pridėdami ir šitą „nuodėmę“, o gal ir ne.
Kai, atrodo, rimti žmonės siūlo panaikinti slaptą balsavimą, jie arba nesupranta, kas yra slaptas balsavimas ir kokia jo reikšmė demokratijai, ar pataikauja populistams ir miniai, arba tikslingai griauna demokratinę sistemą ir siekia apskritai parlamentarizmo sunaikinimo ir autoritarinės valdžios įtvirtinimo.
Visa tai mes jau patyrėme Pirmosios Respublikos laikais 1926 m. Tuomet dalis visuomenės, tame tarpe ir dalis apsišvietusios ir išsilavinusios inteligentijos, populiarių to meto žmonių plačiai propagavo tarp nemokytų ir demokratijos beveik neragavusių tautiečių mintį, kad parlamentarizmas yra blogis, kad „seimokratija“ (Seimo valdžia) žlugdo valstybę, partijos esą nereikalingos. Taip buvo brandinami 1926 m. perversmo prieš demokratinę Lietuvos Respubliką įvykiai.
Po perversmo Lietuvoje neliko Seimo, buvo uždraustos partijos ir kai atėjo metas ginti savo kraštą nuo okupanto, prezidentas Antanas Smetona su palyda apleido šalį. Nedemokratinės valdžios sužlugdyta Lietuvos pilietinė visuomenė su visomis valstybinėmis struktūroms, šauliais ir gerai ginkluota kariuomene 1940 m. birželį visuotinai pasidavė be šūvio.
Dabartinėje Lietuvoje, deja, yra nemažai žmonių, kurių dėka buvo diskredituotos jaunos, nepakankamai brandžios, bet turinčios struktūras, partijos. Žinoma, partijų nariai taip pat ne be nuodėmės ir prie to prisidėjo su savo skandalingais veikėjais ir pažadų nevykdymu.
Tačiau nuolatinis partijų puolimas, girdimas iš populistų ir dalies žiniasklaidos atstovų lūpų, tik dar labiau silpnina demokratinės valstybės pamatus. Nėra Europoje ir Amerikoje demokratinės valstybės be partijų. Lietuva taip pat negali būti demokratinė valstybė be partijų. Kaip ir be slapto balsavimo.
Ką iš tikrųjų parodė Seimo narių balsavimas dėl Mindaugo Basčio mandato atėmimo? Visų pirma, jis parodė, kad Seimo nariai vieni kitais visiškai nepasitiki, vieni kitus nuolat įtarinėja, rezga sąmokslų teorijas, gąsdina vieni kitus būtais ir nebūtais priešais. Iš baimės ar iš kvailumo susigalvojo net fotografuoti savo balsavimo biuletenius, kad savo vadams įrodytų, kad jie balsavimo metu buvo „geriečių“ pusėje. Visa tai rodo, kaip žemai yra kritęs Seimo narių politinės kultūros lygis.
Kita vertus, slaptas balsavimas parodė, kad didelė dalis Seimo narių – vos ne pusė – nepatikėjo nei Konstitucinio Teismo išvada, nei slaptose pažymose išguldytais argumentais.
Slaptas balsavimas yra balsavimas pagal savo sąžinę, pagal savo supratimą, kuris gali skirtis nuo dominuojančios tiesos Seime, nuo daugumos, nuo opozicijos ar pozicijos nuomonės. Jei ne slaptas balsavimas, nebūtume sužinoję, ką iš tikrųjų galvoja mūsų Seimo nariai ir kokiems žmonėms jie atstovauja. Nebijokime susipažinti su kitokia, nei Vilnius, Lietuva. Jos gerai nepažinę neišspręsime nei rimtų valstybės problemų, nei laimėsime rinkimus.
Bet koks viešas balsavimas dėl personalijų nėra ir nebus visiškai nuoširdus bei autentiškas. Jis lengvai gali būti paveikiamas trečių, suinteresuotų jėgų, verslo grupuočių ar net kriminalizuotų struktūrų, net baimės būti išjuoktam ar pažemintam iš labiau įžūlių, geriau organizuotų asmenų pusės.
Dauguma įstatymų gali ir turi būti priimami viešai, o itin svarbūs – net vardinio balsavimo keliu, kaip buvo balsuojama 1990 m. kovo 11 d. dėl Nepriklausomybės Akto. Tačiau balsavimai dėl personalijų, jei norime išvengti pašalinio spaudimo demokratiškai išrinktiems Seimo nariams, turėtų būti slapti, vadovaujantis savo sąžine, atsakingi prieš Dievą ir tėvynę.
