Antilenkiškai nusiteikusi visuomenės dalis ignoruoja tai, kad Lenkija yra mūsų valstybės sąjungininkė NATO ir ES, kad lietuviai be vizų važinėja į Lenkiją apsipirkti pigesnio maisto arba kerta ją savo automobiliais keliaudami į Vakarų Europą. Turime ne vieną bendrą ekonominį projektą, galintį mus priartinti prie Vakarų ir sustiprinti mūsų valstybės saugumą. Užpuolimo atveju NATO planuose numatyta pirmoji pagalba taip pat turėtų ateiti būtent iš Lenkijos.
Akivaizdu, kad geri tarpvalstybiniai santykiai su Lenkija nepatinka mūsų valstybės neprieteliams tiek pačioje Lietuvoje, tiek ir už jos ribų. Visiems tiems, kuriems nepatinka Lietuvos vakarėjimas ir jos stiprėjimas Europos struktūrose.
Lietuviai vakarais maitinami keliolikos rusiškų TV kanalų, Vilniuje gausu tik rusiškos spaudos, bet nerasi čia didžiausio Vidurio Europos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ar kito lenkiško leidinio.
Dabar, prieš prasidedant Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai, jiems būtų smagu pamatyti, kaip lietuviai nesugeba civilizuotai sutvarkyti elementarių dalykų nei su kaimynais, nei su savo tautine mažuma.
Tuo tarpu Rusijos imperiniai tikslai per amžius nė kiek nepasikeitė, nepaisant, kad keitėsi šios valstybės pavadinimas. Rusija skaudžiai reagavo į tai, kad Baltijos šalys tapo NATO narėmis, kad NATO šalių sienos per dešimtmetį pasislinko į rytus apie 1000 kilometrų. Su tuo ji niekada nesusitaikė ir jos politika Baltijos šalių atžvilgiu išlieka vienareikšme. Rusija siekia dominavimo šiose šalyse, o jos įtaka bent jau Lietuvos viešoje erdvėje kasmet tik stiprėja.
Lietuviai vakarais maitinami keliolikos rusiškų TV kanalų, Vilniuje gausu tik rusiškos spaudos, bet nerasi čia didžiausio Vidurio Europos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ ar kito lenkiško leidinio, išskyrus valdžios remiamą „Kurier Wilenski“.
Nusigyvenome iki to, kad lietuvių rašytojų ir poetų kūrybos nėra kam išversti į lenkų kalbą. Trūksta profesionalių vertėjų iš lietuvių į lenkų kalbą. Polonistikos reikalai Vilniaus universitete yra gerokai apleisti, nes ydinga liberalo G.Steponavičiaus švietimo politika nusmukdė vadinamąsias nepelningas mokslo šakas.
Dalies dešniųjų politikų dėka Lietuvoje didėja antilenkiškos ir net antieuropinės nuotaikos, o Vyriausybės pastangos normalizuoti santykius su kaimynais sukelia nacionalistų ir dešiniosios opozicijos pasipriešinimą.
Apie tai liudija išimtinai šaltas Lenkijos prezidento B.Komorowskio sutikimas Vasario 16 d. šventės metu Vilniuje. Tai buvo pastebėta Varšuvoje ir plačiai komentuotuota Lenkijos žiniasklaidoje, lenkų politologams aiškinant, kad lietuvius vis dar kamuoja mažos tautos kompleksas ir iš prieškario paveldėtos fobijos ,o socialdemokratai tikrai nėra nacionalistai, kaip dalis dešiniųjų. Taip pat, kad reikia būti kantriems santykiuose su lietuviais.
Dažnėjantys konservatorių dvasinio lyderio V.Landsbergio ir jo pasekėjų antilenkiški, provincialūs ir nacionalistiniai savo dvasia pasisakymai aktyvina opoziciją. Galima net susidaryti nuomonę, kad kuo labiau įtempti santykiai su Lenkija, tuo Lietuvos konservatoriams geriau ant širdies. Per ketverius metus valdžioje drauge su liberalais jie taip juos sugadino, kad naujai valdžiai reikės ne tik laiko, bet ir nemenko ryžto juos normalizuoti.
Beje, tai ne pirmas atvejis, kai dešnieji kiša pagalius į santykių su Lenkija sureguliavimą. Prieš dvidešimt metų, keliant nerealius reikalavimus, buvo vilkinamas tarpvalstybinės Lietuvos Lenkijos sutartes pasirašymas. Tik pasikeitus valdžiai bei ryžtingai įsikišus prezidentui A.Brazauskui 1994 m. ji buvo pasirašyta ir ratifikuota.
Nacionalistiniai dešnieji tuomet šaukė apie Lietuvos išdavystę. Iš tikrųjų sutartis su Lenkija Lietuvai atvėrė kelius į Vakarų struktūras, į NATO ir į Europos Sąjungą, į mūsų valstybės saugumą. Po jos sudarymo turėjome apie 10–12 metų itin gerų santykių su kaimyne Lenkija.
Šis laikotarpis buvo pats vaisingiausias mūsų užsienio politikoje. Prezidento A.Brazausko pradėtas, o V.Adamkaus sėkmingai tęstas intensyvus dvišalis, o po to trišalis bendradarbiavimas su Lenkija ir Ukraina buvo įvertintas tiek kaimyninėse, tiek ES šalyse, tiek JAV.
Galime prisiminti, kaip Lietuvai buvo sunku laviruoti tarp didžiųjų valstybių tarpukariu, kai skelbėmės neutralūs ir neturėjome sąjungininkų ir kaip viskas baigėsi 1940 metais. Šiandien geopolitinė situacija iš esmės skiriasi, bet mūsų nemokėjimas bendrauti su kaimynais, adekvačiai vertinti politines realijas daugelį užsienio analitikų stebina.
Viena Lietuva, be Lenkijos paramos ir pritarimo, mažai ką galės nuveikti sprendžiant Rytų kaimynystės klausimus ES Tarybos pirmininkavimo metu.
Lietuvos balsas Ukrainos, Gruzijos ar Moldovos reikaluose tik tuomet bus girdimas, jei jį parems Lenkija, kuri ES turi kur kas daugiau įtakingų draugų, nei Lietuva. Ne paslaptis, kad Lenkijos santykiai su Vokietija ir jos kanclere puikūs. Kaip rašo politinės kultūros žurnale „Cicero“ buvęs vokiečių gynybos ministras Volkeris Ruehe, svarstytinas bendras Vokietijos ir Lenkijos Baltijos jūros laivyno sukūrimas.
Lenkijai ES Rytų partnerystės politika rūpi daugiau nei Lietuvai. Ji turi ne tik sieną su Rusija ir Baltarusija, bet ir su Ukraina, ir jai ypač svarbu, kad Ukraina pasirinktų ir nuosekliai eitų suartėjimo su ES keliu, o nesijungtų į Rusijos kuriamą Euroazijos bloką. Žinoma, tai aktualu ir Lietuvai, bet jos galimybės paveikti Ukrainą yra kur kas menkesnės nei Lenkijos. Geresnio rezultato galima tikėtis tik dirbant kartu.
Kartu su Lenkija Lietuva turi kur kas daugiau galimybių ir ES viduje išspręsti sau naudingus klausimus. Bet kai beveik ketverius metus, valdant konservatoriams, nevyko normalus dialogas nei tarp ministrų, nei tarp parlamentarų, akivaizdu, kad tos galimos paramos ir nebuvo gauta.
Tautinės mažumos neturėtų būti įkaitais užsienio politikoje. Lenkų tautinė mažuma Lietuvoje – tai, visų pirma, Lietuvos piliečiai, turintys čia savo šaknis. Kiekvienas išsilavinęs lietuvis tai turėtų žinoti.
Lenkų žurnalistai ir komentatoriai vienareikšmiai parėmė Punsko lietuvius, reikalaudami, kad Lenkijos švietimo ministrija rastų lėšų šioms mokykloms išlaikyti.
Suteikdami jiems teisę rašyti vietovardžius, vardus ir pavardes savo kalba, Lietuva nepataikautų Lenkijai. Ji pirmiausia tiestų ranką savo bendrapiliečiams. Lietuva elgtųsi civilizuotai, parodydama sau ir kitiems, kad mes savo valstybėje pasitikime savo piliečiais, nekompleksuojame prieš kitaip kalbančius ir kitaip mąstančius, kad esame pakankamai stiprūs.
Lietuvos valstybėje nuo senų senovės šalia lietuvių gyveno ir kitos tautos. Tarp jų ir lenkai, su kuriais nevisada sutardavome, bet daugiau kaip du šimtus metų turėjome bendrą valstybę ir didžiuojamės bendru kultūros paveldu.
Lietuviai tikisi, kad ir mūsų tautiečiai Lenkijoje taip pat yra gerbiami lenkų visuomenės. Smagu, kad jie gali rašyti savo pavardes, jei tik nori, lietuviškai. Kad vietovardžiai, kur lietuviai sudaro daugumą, rašomi lenkų ir lietuvių kalbomis. Tačiau negerai, kad dėl finansavimo stokos iškilo grėsmė trijų lietuviškų mokyklų egzistavimui.
Lenkijos žiniasklaida šiam įvykiui praėjusią savaitę paskyrė nemažai dėmesio, o „Polonia“ TV parodė Punsko lietuvių bendruomenės tarybos balsavimą ir pirmininko P.Liškausko interviu bei lietuvių reakciją į uždaromas lietuvių mokyklas. Lenkų žurnalistai ir komentatoriai vienareikšmiai parėmė Punsko lietuvius, reikalaudami, kad Lenkijos švietimo ministrija rastų lėšų šioms mokykloms išlaikyti.
Tai teikia vilties, kad bendromis lenkų ir lietuvių pastangomis mokyklas bus galima išlaikyti, kad bus surasta lėšų, ir lietuviai Lenkijoje turės neblogesnes sąlygas savo kultūrai ir švietimui puoselėti, nei lenkai Lietuvoje.
Esame pasmerkti būti kaimynais ir gyventi šalia, spręsdami problemas, kurios nuolat iškyla ir iškils ateityje.