Turėjo praeiti 65 metai nuo Stalino mirties, kad Maskvoje atsirastų paminklas politinių represijų aukoms. Žinoma, geriau vėliau negu niekada.
Šalyje, kur milijonai žmonių iki šiol nežino, kur yra jų artimųjų kapai, dar nemažai kas pateisina buvusį komunistinį totalitarinį režimą ir net represijas bei jų vyriausią organizatorių J.Staliną.
Visos praeityje vykdytos represijos bumerangu grįžta į dabartinės Rusijos gyvenimą.
Tačiau komunistinėmis idėjomis, kurios prieš šimtą metų perversmo keliu atvedė Rusijos bolševikus į valdžią, šiandien jau mažai kas tiki. Vis dėlto Rusijos komunistų partija išlieka parlamentinė partija, o jos įkūrėjo V.Lenino kūnas tebėra mauzoliejuje, Raudonojoje aikštėje. Prezidento B.Jelcino bandymai jį palaidoti Peterburgo kapinėse šalia jo artimųjų nebuvo sėkmingi. Komunistinė šmėkla vis dar šmėžuoja dabartinėje Rusijoje ir primena jos itin brutalią istoriją per visą daugiau kaip 70 metų komunistinės diktatūros laikotarpį.
Rusijos kelias į totalitarinį komunistinį režimą prasidėjo nuo chaoso, kurį padėjo sukelti Pirmasis pasaulinis karas, prasidėjęs 1914 m. Blogai ginkluoti, korumpuotų generolų vadovaujami 11 milijonų Rusijos imperijos karių (tarp jų ir apie 60 tūkstančių rekrūtuotų lietuvių) stojo prieš moderniai apginkluotą Vokietijos armiją. Ekonomiškai ir politiškai atsilikusiai Rusijai tretieji karo metai buvo pražūtingi.
Iš pradžių kilo Vasario revoliucija, nuvertusi imperatorių Nikolajų II nuo sosto ir perdavusi valdžią Laikinajai Vyriausybei. Spalio–lapkričio mėnesį buvo įvykdytas Spalio perversmas, nušalinęs silpną demokratinę Kerenskio Vyriausybę, kuri dar kartą bandė atsiimti valdžią jai ištikimų karių dėka, bet nesėkmingai.
Spalio perversmą įvykdė gerai organizuota L.Trockio ir V.Lenino vadovaujama bolševikų partija, skleidusi utopines komunizmo idėjas, žadėjusi greitą pasitraukimą iš karo, visuotinę taiką, žemę dirbantiems valstiečiams, o darbininkams – realią valdžią, atimtą iš jų engėjų.
Iki karo pradžios bolševikai buvo mažai žinoma partija, turėjusi apie tūkstantį pogrindyje veikusių revoliucionierių. Tačiau po Spalio perversmo, kai bolševikai tapo vadovaujančia partija, 1919 m. jos gretose buvo jau 350 tūkstančių narių.
Pasak žinomo lenkų istoriko A.Andrusiewicziaus, parašiusio daugiau kaip 20 knygų apie Rusijos istoriją, Rusija 1917 metais pergyveno net keturias revoliucijas: vasario, liepos, rugpjūčio ir spalio. Anot lenkų istoriko, bolševikai išgelbėjo Rusiją nuo visiško žlugimo ir susiskaldymo. Tai pripažįsta ir didžiausias bolševikų priešas, vadovavęs Baltajai armijai Rusijos pietuose, generolas A.Denikinas, vėliau pasitraukęs į Vakarus ir ten parašęs penkių tomų atsiminimus apie Rusijos pilietinį karą.
Pirmaisiais mėnesiais po Spalio perversmo bolševikų valdžia turėjo gana didelį palaikymą, ypač tarp karių ir pramonės darbininkų. Istorikų duomenimis, į bolševikų pusę 1917–1918 m. perėjo apie 40 tūkstančių carinės armijos karininkų. Būtent jų dėka raudoniesiems bolševikams pavyko nugalėti Baltąją gvardiją ir ją rėmusias Vakarų valstybių intervencines pajėgas.
Į bolševikų partiją įstojo daug primityvių, neišsilavinusių, net rašyti nemokančių žmonių, kurie pilietinio karo metais pasižymėjo didžiuliu žiaurumu. Juo garsėjo ir vienas iš svarbiausių bolševikų vadų L.Trockis, vykdęs karinius išpuolius su šarvuotu traukiniu prieš taikius gyventojus. Jam vadovaujant terorui buvo nužudyti tūkstančiai Rusijos gyventojų.
Komunistinis totalitarinis, pasaulinės revoliucijos tikslus skelbęs režimas sukėlė didžiules nelaimes, kurios lydėjo Rusiją ir komunistinių vyriausybių valdomus režimus. Dešimtys milijonų žmonių buvo išžudyta vykdant prievartinę kolektyvizaciją bei šalies industrializaciją, kovojant su savo šalies piliečiais ir persekiojant juos, vykdant politines represijas ir masinį terorą. Visos praeityje vykdytos represijos bumerangu grįžta į dabartinės Rusijos gyvenimą.
Rusija, anot šveicarų dienraščio „Neue Zuricher Zeitung“, šiandien linkusi pakelti bet kokius nepriteklius, demokratijos stygių ir valdžios savivalę, kuri nepalyginamai yra švelnesnė, nei buvo per visą XX amžių. Ji nieko taip smarkiai nebijo, kaip naujo chaoso ir naujų revoliucijų.
Valstybės stabilumas ir jėgos demonstravimas įtikina didesnę dalį Rusijos, kad taip, kaip yra, taip ir turi būti. Kad Krymo prijungimas, „mažas karas“ Ukrainos rytuose, kaip ir V.Putino valdymas, yra teisėtas ir neišvengiamas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytautas Plečkaitis: Visi nori būti prezidentai